John Green Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos

Autorius: John Green
Pavadinimas: Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos
ENG pavadinimas:
Išleidimo metai: 2013
Puslapiai: 272
Leidykla: Alma Littera
Lentynoje: PDF
Mano vertinimas 4/5
(1-nepabaigiau skaityti; 2- pabaigiau, bet nepatiko; 3-normali knyga; 4-patiko, rekomenduočiau; 5-Žiauriai patiko!!!)  

Aprašymas:

Šešiolikmetės Heizelės ir septyniolikmečio Ogasto meilės istorija, papasakota pačios Heizelės. Jiedu susipažino sunkiomis ligomis sergančių vaikų Tarpusavio paramos grupėje. Jaunuoliai turi daug svajonių, tačiau liga (o gal žvaigždės) patvarko savaip. Per trumpą kartu jiems skirtą laiką abu ieško ir randa atsakymus į begalę klausimų apie gyvenimą ir mirtį.

Šis pasakojimas – nepertraukiamas juoko pro ašaras pliūpsnis, persmelktas neįtikimai skaidrios ir guodžiančios šviesos.

Van Hautenai,

esu geras žmogus, bet netikęs rašytojas. Pats esi netikęs žmogus, bet geras rašytojas. Iš mūsų būtų gera komanda. Nenoriu prašyti jokios paslaugos, bet jeigu turi laiko, – o aš mačiau, kad jo turi marias, – sakau, gal parašytum Heizelei nekrologą. (...)

Štai ką rašau apie Heizelę.

Kone kiekvienas trokšta palikti pasaulyje kokią žymę. Užrašyti palikimą. Apgauti mirtį. Visi norime, kad mus kiti prisimintų. Ir aš noriu. Labiausiai bijau tapti dar viena neprisimenama auka sename ir negarbingame kare su liga. Aš noriu palikti žymę.

Bet, van Hautenai, žmonių paliekamos žymės dažnai esti randai. (...)

Heizelė kitokia. Seni, ji vaikšto nerūpestingai. Ji vaikšto žeme nerūpestingai. Mat Heizelė žino tiesą: pasaulį mes galime ir nuskriausti, ne tik jam padėti, bet veikiausiai nepadarysime nei to, nei to.

Žmonės sakys, kaip liūdna, kad ji palieka mažesnį randą, kad mažai kas ją prisimena, kad ji buvo mylima stipriai, bet ne plačiai. Bet, van Hautenai, nė kiek ne liūdna. Tai pergalė. (...)

Po to, kai sužibau darant pozitronų emisijos tomografiją, įsmukau pas ją į ISS. Ji gulėjo be sąmonės. (...) Tačiau jos ranka tebebuvo jos ranka, šilta, nagai nudažyti tamsiai mėlyna, beveik juoda spalva, aš tik laikiau jos ranką, stengdamasis įsivaizduoti pasaulį be mudviejų, ir gal akimirką buvau toks geras, kad tikėjausi ją numirsiant ir nesužinosiant, jog ir aš mirsiu. Bet paskui užsinorėjau daugiau laiko, kad galėtume vienas kitą pamilti. Manau, šis noras išsipildė. Aš palikau savo randą. (...)

Ogastas
Mano komentaras:  

Nuo detektyvų esu pavargusi, ir vis ieškau ko rimtesnio, kas suteiktu emocijų, taip visai atsitiktinai man papuolė ši knyga. Jau kuris laikas vis sušmežuodavo jos viršelis ar pavadinimas, vis pamatydavau, kad kas skaito. Taip net nežinodama apie ką ta knyga, nei kokio žanro - atsisiunčiau. Pradėjus skaityti, šiek tiek susinervinau, nes suvokiau, jog ji apie paauglę mergaitę, pamaniau, jog šiaip kokia istorija apie meilę skirta paaugliams. Tačiau klydau dėl to "šiaip meilės istorija". Istorija skirta tiek paaugliams, tiek suaugusiems. Parašyta jautriai ir skaudžiai apie ligą išgyvenančią mergaitę ir naująjį pažįstamą. Apie kovą prieš ligą, pergales ir pralaimėjimus....Skaitant apie žmones, kurie kovoja su vėžiu, kaip knygoje sakoma, kovoja ne su vėžiu, o su savimi, nes vėžys ir yra dalis to žmogaus, supranti, koks esi laimingas...

Skaitant man skaudėjo. Labai. Verkiau mažai, tik kelis kartus per ašaras neįskaičiau raidžių. Bet tai tik todėl, kad skaudžiausios vietos, tokios kaip mirtis, nebuvo dramatizuotos. Tiesiog kelias žodžiais išreikšta "mirė". Skaudžiau buvo skaityti, kaip aplinkiniai žmonės reaguoja į mirtį. "Laidotuvės skirtos gyviesiems" labai taikli citata. Kai mes numirsime, mums jau nebeskaudės, bet va artimiesiems, tai tik skausmo pradžia.

Spjaunu į miegą, ir einu žiūrėti filmą... Laukia daug ašarų...

Ar skaitėte šią knygą? Ar patiko? Lauksiu jūsų komentarų!