17 Skyrius

Tą naktį miegojau susisukusi Luko glėbyje, tarsi kokiame kokone apsisiautusi baltu apsiaustu. Pasikeičiau atgal į žmogaus formą be jokių kliūčių.

– Tau viskas taip natūraliai pavyksta,- tarė Lukas ir jo balse girdėjosi pasididžiavimas.

Mes daug laiko praleidome kalbėdamiesi ir bučiuodamiesi, kol pagaliau užmigome.

Pabudau pirma. Blankios šviesos urve pakako, kad galėčiau stebėti jį miegantį. Būti čia kartu su juo, miegoti šalia – žinojau, kad čia yra mano vieta.

Praeitą naktį, kai pasikeičiau į vilką, viskas kuo buvau, ir viskas kuo galvojau, kad būsiu, pasikeitė. Nebebuvau tokia, kokia galvojau, kad esu, bet keista dabar geriau save pažįstu nei bet kada anksčiau.

Baimės, kurios slypėjo manyje, dabar žinau, jog jos buvo sukeltos bundančio manyje žvėries. Giliai viduje žinojau, kad manęs laukia pokyčiai, tik dar nežinojau, kokie būtent ir nežinojau, ką su tuo daryti.

Šį rytą nebebuvo jokios baimės. Nei dėl praeities, nei dėl ateities. Vakar atradau tikrąją save ir tas atradimas panaikino baimes.

O dabar turiu Luką. Aš esu viskas, ko jis tikėjosi, viskas, ko jis norėjo. O jis yra ta,i ko norėjau aš.

Labai tyliai pakilau ir nuėjau prie krioklio.

Svarsčiau, ar mano mama taip pat pirmą kartą pasikeitė čia. Ar mano tėtis jai padėjo? Vis bandžiau prisiminti, ar esu mačiusi žymę ant jo peties. Aš buvau dar visai maža, kai jie žuvo. Kiek visko buvo, į ką neatkreipiau dėmesio.

Bet dabar mano atsiminimai apie tėvų mirtį atgijo. Pasikeitimas buvo raktas į praeitį. Dabar aiškiai galiu prisiminti juos tą paskutinę kartu praleistą dieną. Jie bandė man paaiškinti, kas aš tokia esu, kas jie tokie. Galėjau matyti juos žvelgiančius į mane ir vienas į kitą su didžiule meile. Jie nebijojo. Tačiau jie buvo tokie susikaupę bandydama įsitikinti, ar aš nesu išsigandusi, kad dėl to neišgirdo prisiartinusiu medžiotojų.

Jau praėjo daug laiko nuo tada, kai paskutinį kartą jų ilgėjausi. Bet dabar aš jų pasiilgusi. Siaubingai pasiilgusi.

Nors ir negirdėjau jo prisiartinant, žinojau, kad jis šalia, dar prieš jam mane apkabinant ir prisitraukiant arčiau.

– Ar tau viskas gerai?- paklausė.

– Galvojau apie savo tėvus. Praeitą vasarą dar nebuvau pasiruošti pamatyti tą vietą, kur jie žuvo,- pasisukau vis dar būdama jo glėbyje ir pažvelgiau į jo sidabrines akis. – Manau man reikia tai padaryti, deja, nežinau kur ta vieta.

Jis timptelėjo plaukų sruogą man prie ausies.

– Kas nors iš Volfordo turėtų žinoti. Juk tavo tėvai buvo vieni iš mūsų.

Volfordas. Vieta, dėl kurios jis kovojo norėdamas apsaugoti, vieta kurioje žmonės, kuriuos jis saugojo, kartą per metus ieškodavo šventovės.

Linktelėjau. Anksčiau tuo būčiau abejojusi, bet dabar tikiu tuo. Keista, bet nervai ir tarsi užspaustas skrandis, kurie visada lindėdavo mintis apie tėvus, dabar buvo išnykę. Ir pagaliau buvau pasiruošusi susitvarkyti su praeitimi.

– Ar mes keliausime kaip vilkai?- paklausiau.

– Žinoma, bet aš nešiu kuprinę, kad atvyktume apsirengę.

– O, gera idėja,- klausiamai pakėliau antakį.- O kaip jūs su tuo tvarkotės? Kaip visada randate drabužių?

– Mes esame jų prislėpę krūvelėmis visur aplink. Reikės paslėpti ir tavo drabužių. Ir visada, kai tik galėsi, palik drabužius taip, kad kitą kartą galėtum rasti. Išmoksi.

Prireikė pusantros dienos mums nukakti į Volfordą. Tai tikrai nebuvo vieta, į kurią galėčiau nukakti be gido. Jau buvo beveik prieblanda, kai atvykome. Tik nebuvau tikra ar „gyvenvietė“ buvo tinkamas žodis.

Tai buvo tvirtovė, apjuosta kaltinės geležies tvora, kurios viršus su spygliais. Vilkai suko ratus aplink vidinį perimetrą. Nors ir tvirtovės išvaizda buvo išskirtinė, ji kažkaip įsiliejo į bendrą aplinkos vaizdą, taigi aš ją pastebėjau tik tada, kai jau mes stovėjome prieš ją.

Prie vartų Lukas suvedė į skydelį skaičius ir sunki užtvara iš lėto atsivėrė. Pasirodo, ši vieta buvo kombinacija tarp senovės ir modernaus pasaulio.

Paėmęs mano ranką, Lukas palydėjo mane purvinu keliuku link didžiulio akmenų ir plytų pastato. Du mažyčiai šuneliai išlindo iš už kampo amsėdami. Lukas pasilenkė ir juos paglostė.

– Ar jie tikrai šunys?- paklausiau.

Jis nusijuokė.

–Žinoma.

– Ar mes galime bendrauti su šunimis?

– Žinoma. Tiesiog pasakyk „sėsk, apsiversk, ateik“ . Galiu tave išmokinti komandų.

Juokdamasi, žaismingai pliaukštelėjau jam per ranką.

–Labai juokinga.

– Negali skaityti jų minčių,- tarė jis stodamasis. Mažieji šunys lakstė aplink.- Net nežinau, ar jie iš vis ką nors mąsto.

– Spėju man teks prisitaikyti prie apribojimų ir galvoti apie tai, kas mes esame, o ne apie kas nesame.

– Kažkas panašaus.

Apsidairiau aplink.

–Taigi, kur tiksliai yra gyvenvietė?

– Čia yra keli pastatai, bet dauguma jau jų pradingę, išskyrus šitą.

– Panašus į didžiulius rūmus ar kokį prabangų viešbutį.

– Jie pakankamai dideli, kad galėtų apgyvendinti visus grįžusius dėl saulėgrįžos, -paaiškino Lukas. – Tiktais vyresnieji čia gyvena visą laiką. Kiti susirenka tik per vasaros saulėgrįžą. Iki to vis dar liko kelios savaitės, taigi žmonių neturėtų būti labai daug.

Mes lipome masyviais laiptais link priekinių durų. Lukas jas atvėrė. Aš pajutau pagarbią baimę, kai patekome į vidų.

Namas buvo velniškai didelis. Didžiuliai laiptai leidosi vienoje fojė dalyje. Portretais buvo puoštos sienos, o šviesą skleidė masyvios žvakidės. Tai buvo kažkas panašaus į „namai turtingiems ir įžymiems“.

– Tai ne visai miško trobelė, ar ne?-paklausiau.

Lukas sukikeno.

– Ne.

– Ar tu irgi gyveni panašiai?

– Aš gyvenu bendrabutyje.

Nusišypsojau.

–Žinai, ką turėjau galvoje. Ar tu užaugai panašioje vietoje?

– Ne, aš augau normaliame name.

Man vis dar buvo sunku apie pavidalo keitėjus galvoti, kaip apie normalius.

– Lukai! -nuskambėjo garsus vyriškas balsas, ir iš šalia esančio kambario, kuris kiek pastebėjau pro durų tarpą galėtų būti svečių kambarys, išėjo vyras sidabriniais plaukais.

Lukas iš karto tapo labai liūdnas.

– Tėti.

Jis yra Luko tėvas? Jis atrodė, na nuoširdžiai tariant, panašus į politiką. Jis prisitraukė Luką į didžiulį, meškišką apkabinimą. Galėjau matyti besikaupiančias ašaras jo akyse, sidabrinėse akyse, tokiose pačiose kaip ir Luko.

Jis atitraukė Luką šiek tiek nuo savęs, vis dar jį laikydamas.

– Aš taip užjaučiu dėl Devlino,- tarė Lukas,- aš neturėjau kitos išeities.

– Sunku, bet tai įvyko dar anksčiau. Mes jį praradome seniai. Gedėjimas yra sunkus, bet tuo pačiu tai ir krislelis ramybės.

– Mama…

– Ji supranta. Taip ir turėjo įvykti. Devlinas išdavė ir mus ir patį save,- jis paplekšnojo Lukui per petį didžiule, stipria ranka. – Tu neturi savęs kalkinti.

Jo žodžiai buvo guodžiantys, žinojau, kad Luką griaužia kaltės jausmas dėl to kas nutiko. O kaip kitaip galėtų būti? Jis nebūtų vaikinas, kurį mylių, jeigu nors šiek tiek nesigailėtų.

Jo tėvas atkreipė dėmesį į mane.

– Čia tikriausiai Kaila.

– Taip, pone.

Ponas Vaildas silpnai man nusišypsojo.

– Tu man labai primeni savo mamą.

Aiktelėjau.

– Jūs ją pažinojote?

– Žinoma. Taip pat ir tavo tėvą. Geri žmonės buvo.

– Galbūt galėtumėt kada man apie juos papasakoti? Aš tiek mažai prisimenu.

– Pakalbėsime vėliau.

– O, Lukai!- į kambarį įskubėjo patraukli senyva moteris ir apsikabino Luką. Tuomet atsitraukė ir delnais apglėbė jo veidą. Akyse pasirodė ašaros. – Žinau, kad tu sergėtojas, bet tu vis viena esi mano mažasis berniukas, ir aš taip dėl tavęs nerimavau.

– Mama, atleisk.

– Ša,-ji suburkavo. – Neturi dėl ko atsiprašyti. Davei įžadus saugoti mus bet kokia kaina. Kartais ta kaina būna labai didelė. Mes žinome tai, – ji vėl jį apsikabino, ir galėjau pajusti, kaip Luko įtampa atslūgo.

Kai ji jį paleido, jis žingtelėjo atgal, paėmė mano ranką ir prisitraukė arčiau savęs.

–Mama, susipažink su Kaila.

Ponia Vaild nusišypsojo man.

– Žinoma, čia ji. Sveika sugrįžusi, brangioji.

– Gera grįžti… manyčiau.

– Čia ta vieta, kuriai tu visada priklausei,- ji apkabino mane. – Pašnekėsime vėliau. Šiuo metu tavęs laukia vyresnieji.

Mes su Luku vieni nužingsniavome link kambario, kurio kiekvienoje pusėje durų stovėjo po tikro dydžio vilko skulptūrą. Lukas sustojo ir pažvelgė į mane.

– Tai tarybos kambarys,- tyliai ištarė jis. – Tik tai vyresnieji ir Tamsieji sergėtojai yra į jį įleidžiami.

– Tikriausiai, man reiktų palaukti čia?

– Tai tavo pasirinkimas, Kaila. Tau nebūtina pasirinkti sergėtojo gyvenimo, bet jei taip pasirinktum, aš tarčiau žodį už tave. Patikėčiau tau ir savo gyvybę.

– Ar man reiktų kautis dėl vietos?

– Tau reiktų duoti priesaiką – ginti, saugoti ir padėti.

Nusijuokiau.

– Kas yra?-jis paklausė.

– Mano įtėvis – faras. Planavau studijuoti kriminalinę teisę. Manau, tai nelabai ir skiriasi nuo to. Bet yra tiek daug dalykų, kurių dar nežinau.

– Aš visko tave išmokysiu.

Jis neturėjo jokių abejonių, ir būtent dėl to, abejonių nekilo ir man.

– Aš noriu tai padaryti, Lukai.

Jis paėmė mano ranką, atidarė duris ir mes įėjome į kambarį su didžiuliu apvaliu stalu.

– Tik nesakyk, kad Karalius Artūras…

– Gali būti. Juk vis dėl to jis turėjo Merliną.

Išgirdau spygtelėjimą ir atsisukau.

– Lindse! – surikau.

Ji apsivijo mane rankomis, ir stipriai apkabino.

– Aš tokia laiminga, kad tu grįžai. Jai per petį pamačiau ir Britanę.

– Tu turėjai man papasakoti, Lindse,- tariau. – Visi tie elektroniniai laiškai, sms žinutės ir negalėjai apie tai užsiminti?

– Būtum pakvaišusi. Galėjai išvykti ir kas tada būtų buvę?

– Taigi, jūs abi su Britane esate Tamsiosios Sergėtojos?

– Pradedančiosios. Mes dar nebuvome pasikeitusios kol kas, bet jau per kitą pilnatį…-ji atsiduso. –Negaliu sulaukti.

Bilsnojimas į stalą atkreipė mūsų dėmesį. Lukas palydėjo mane iki dviejų laisvų vietų prie stalo. Spėju, jog jie žinojo, jog atvyksiu.

Buvo labai labai lengva pasakyti, kurie buvo vyresnieji, o kurie Tamsieji Sergėtojai. Vyresnieji buvo, na vyresni, o Sergėtojai visi jauni, ir iš jų matėsi, kad jie yra kariai.

Vyresnysis atsistojo. Jo veidas buvo raukšlėtas, o sidabriniai plaukai siekė pečius.

– Ar ji viena iš mūsų?

– Taip, seneli, ji viena iš mūsų,- tarė Lukas. Buvau šiek tiek nustebinta, kad šis vyras buvo Luko senelis, bet tai atrodė logiška. Lyderio pozicija buvo perduodama iš kartos į kartą.

– Taip pat, ji yra mano antroji pusė. Kur eis ji, eisiu ir aš.

Luko senelis linktelėjo ir aš palaikiau tai, kaip sutikimą. Jo išblukusios, sidabrinės akys sustojo ties manimi.

– Ar tu nori duoti priesaiką?

– Taip.

Jis priartėjo ir atsistojo prieš mane.

–Priklaupk.

Nors ir atrodė taip, kaip labai senoviškas ritualas, aš vis viena priklaupiau ant vieno kelio. Lukas priklaupė šalia manęs ir paėmė mano ranką.

– Ar tu tikras, kad čia ne jungtuvių ceremonija?- sušnibždėjau.

– Aš tikras, kad ne.

– Ar tu, Kaila Medison, prisiekė saugoti mūsų paslaptis ir ginti mus nuo visokio blogio ir žalos?

– Prisiekiu.

Nebuvau tikra, iš kur žinojau, kad būtent taip reikia atsakyti, bet senuko akys nušvito, o Lukas suspaudė mano ranką.

– Tokiu atveju, tu prisidedi prie Tamsiųjų sergėtojų,- jis ištarė.

Išgirdau plojimus, Lukas atsistojo ir pakelė mane ant kojų. Tuomet vienas paskui kitą prisistatė ir kiti vyresnieji. Po jų priėjo kiekvienas Tamsusis sergėtojas, o Lukas visus juos pristatinėjo. Rafus ten buvo, taip pat ir Konoras. Dar buvo 6 žmonės kurių nepažinojau, 4 vaikinai ir 2 merginos. Kai Lindsė ir Britane baigs savo apmokymus, bus iš viso 12 sergėtojų. Manau laikas susipažinti su visai kitais.

Kai visi prisistatė, mes užėmėme savo vietas prie stalo, taip kaip jau buvo padarę vyresnieji.

Luko senelis, Elderis Vaildas, prašneko:

– Didžiai liūdėdamas, turiu pranešti, kad Devlinas savo poelgiais mums padarė daug žalos. Tie mokslininkai taip lengvai nepasiduos. Mes turime pasiruošti tam, kas mūsų laukia.

Lukas atsistojo.

–Didžioji dalis pavojaus, kurį mes patiriame, yra dėl mano kaltė, nes nepasiryžau nužudyti brolio, kai turėjau tam progą, tada kai turėjau tai padaryti. Žinau, kad kai kas abejoja dėl mano tinkamumo būti jūsų lyderiu. Jeigu kas nors nori mesti man iššūkį dėl lyderio pozijos, aš tam pasiruošęs.

– Ką? Ne!- aš taip staigiai atsistojau, kad vos nenuverčiau kėdės. – Jeigu kas nors mes tau iššūkį, pirmiau turės praeiti pro mane!

– Kaila…

– Taip būtų nesąžininga. Bent jau ne iki tol, kol tavo žaizdos nebus visiškai užgijusios. Ir taip pat nematau jokios tavo kaltės, kad Devlinas pasuko blogu keliu.

Keli atsikrenkštė ir suvokiau, kad greičiausiai sulaužiau kokį nors protokolą.

– Ji išdėstė savo mintį,- Elderis Vaildas tarė. – Bet vis viena nemanau, kad kas nors norėtų mesti tau iššūkį.

Vyresnysis buvo teisus. Niekas to nepadarė. Ir tai buvo gerai, nes buvau rimtai nusiteikusi išspardyti kam nors užpakalį. Aš tik neseniai radau Luką. Neleisiu niekam jo iš manęs atimti.

Diskusija šiek tiek užtruko, bet dauguma norėjo tiesiog palaukti ir pažiūrėti, kaip įvykiai rutuliosis toliau. Galbūt mokslininkai nebesugrįš. Bet aš maniau, jog tai tiesiog svajonė. Po kiek laiko mes buvome paleisti.

Kiek vėliau tą vakarą, mes su Luku sėdėjome priešais židinį kartu su jo tėvais.

– Tu nepatikėtum, kokį palengvėjimą pajautėm, kai praeitą vasarą tavo įtėviai tave atvežė čia,-tarė pone Vaild. –Kai jūs su Lindse taip susibendravote, buvome tikri, kad ji įtikins tave atkeliauti čia ir šią vasarą.

– Kodėl man niekas nepapasakojo visko praeitą vasarą? – Paklausiau.

– Jei atvirai,-tarė ponas Vaildas,- mes nebuvome tikri ką daryti. Tu esi unikalus atvejis, Kaila. Dar niekada taip nebuvo, kad mūsiškį augintų pašaliečiai. Tą dieną, kai mirė tavo tėvai, aplink buvo kitų žmonių. Jie iš karto iškvietė policiją ir valdžia tave pagriebė anksčiau, nei mes pajėgėme atvykti. Mes dar niekada nesame papuolę į tokią situaciją. Buvome pasimetę. Mes darėme viską, kad tave rastume, bet visi duomenys apie tave buvo saugomi.

Bijojau net pagalvoti, kas būtų nutikę, jei praeitą vasarą nebūčiau atvažiavusi čia. Jau ir taip buvo baisu išgyventi pirmąjį pasivertimą, netgi ir žinant kažkiek, kaip visa tai atrodo. Bet kas būtų buvę, jei per pasivertimą, nebūčiau žinojusi, kas vyksta?

Ir mano vargšai įtėviai…

– Taigi, mano įtėviai, tai aš tiesiog grįšiu į namus po vasaros ir apsimesiu, kad nieko nenutiko?

– Tu galėtum taip?-paklausė ponia Vaild. – Arba mes galėtume pasikalbėti su jais, prisistatyti kaip tolimi tavo giminaičiai, ir padėtumėme tau persikraustyti čia.

Papurčiau galvą.

–Jie mane myli. Nenoriu jų palikti, iki kol nebus laikas išvykti į koledžą, -suspaudžiau Luko ranką. – Nebūtų sąžininga jų atžvilgiu. Noriu, kad jie turėtų šiuos paskutinius metus dar su manimi, taip kaip jie ir tikisi, -mano įmotė jau yra prikūrusi begalę planų dėl išleistuvių. Vis dėlto esu jų dukra.

– Jie supras mane, kai paaiškinsiu, kad vasarą įsimylėjau ir dabar noriu mokytis tame pačiame koledže. Be to, tau reikės mano tėčio palaiminimo.

Jis nusiviepė.

– Nebus taip jau blogai,-patikinau jį. –Jūs abu prisiekėte ginti ir saugoti, taigi turite kai ką bendro.

– Tik tiek, kad aš jam to negaliu pasakyti,- tarė Lukas.

– Bet jis tą pajus,- mano tėtis gerai sugebėdavo perprasti žmones.

Nukreipiau dėmesį atgal į Luko tėvus.

– Ar jūs žinote tą vietą, kurioje žuvo mano tėvai?

Ponas Vaildas linktelėjo.

–Paaiškinsiu Lukui, kur ta vieta.

Prieš einant gulti, mes su Luku išėjom šiek tiek pasivaikščioti.

– Ar tu priblokšta?-tyliai sušnabždėjo Lukas.

– Ne, tavo tėvai labai mieli. Kas būtų buvę, jei Lindsė nebūtų įtikinusi manęs atvykti?

– Aš būčiau pas tave atkeliavęs, Kaila.

Aš jį apsikabinau.

–Visada galvojau, kad viskas pasikeis, kai man sueis septyniolika. Tik nesitikėjau, kad pasikeis taip stipriai,- žvilgtelėjau į jį. – Nesitikėjau susirasti vaikiną.

– Tu radai daugiau, nei tik tai,- jis nustojo eiti ir pasisuko į mane. Jis uždėjo savo rankas ant krūtinės ir tarė: – Mano širdis, mano siela, mano gyvybė… visa tai tavo.

Akyse susitvenkė ašaros.

– Myliu tave, Lukai.

Jis apkabino mane ir pabučiavo. Ir kai visada jo glėbys buvo šiltas ir jaukus, toks pats kaip ir Lukas.

Kai jau žingsniavome link namų, jis paklausė:

–Ar jaudiniesi dėl rytojaus?

Jis gavo vietos nurodymus iš savo tėvo, ir mes planavome ryt nueiti į tą vietą, kur žuvo mano tėvai.

– Šiek tiek,- pripažinau. –Norėčiau, kad miegotum šiandien su manimi.

Buvo suplanuota, kad aš dalinsiuosi kambarį su Lindse ir Britane. Po viso to ką mes esame patyrę, atrodė keista, jog mes negalime kartu miegoti. Tačiau mes buvome šalia tėvų ir jie lygiai taip pat kaip ir statiškieji tėvai nekaip žiūrėjo į tai, kad merginos miega su vaikinais kartu.

– Susirinko visi Tamsieji sergėtojai dėl to, kas vyksta su Meisonu ir jo grupe. Jie visi rytoj paliks šią vietą ir keliaus prie pagrindinio įėjimo. Mes turėsime vesti grupes. Taigi rytoj mes su tavimi negrįšime. Miegosime kartu po žvaigždėtu dangumi.

– Negaliu sulaukti. Bet mes grįšime vasaros saulėgrįžai?

– Taip, už kelių savaičių.

Aš apsidairiau.

–Kas nutiks, jei Meisonas ir jo grupė ras šią vietą?

– Mes susitvarkytume su tuo.

Mes grįžome atgal į namus. Turėjau didelių vilčių dėl rytojaus. Tikėjausi, kad pagaliau mano praeitis atsiskleis.

Kitą rytą mes su Luku išvykome dar prieš aušrą. Mes pasikeitėme, kad galėtume keliauti greičiau. Turėčiau pripažinti, jog žavėjausi kelias savojo vilko formos aspektais. Mano pojūčiai buvo sustiprėję, ir po kiekvieno pasikeitimo, jie likdavo šiek tiek sustiprėję net man būnant žmogumi. Stebėjausi, kaip atrodo natūralu pasikeisti iš žmogaus į vilką ir atgal, prireikdavo tik truputį daugiau nei vienos minties.

Pamečiau laiko pojūtį, ir vis viena aš nujaučiau, kad greitai pasieksime tikslą. Nežinau, kaip tai paaiškinti. Nuo bėgimo perėjau prie ėjimo, o tada iš vis sustojau. Mano kvėpavimas buvo neįprastai pasunkėjęs, žinojau, kad tai dėl nervų. Nebijojau to, ką galėjau sužinoti.

Jau dabar žinojau visas paslaptis. Bet viskas atrodė žymiai labiau suintensyvėję. Mano tėvai mirė čia.

Lukas pastebėjo, kad atsilikau. Vis dar vilko formoje jis sugrįžo prie manęs ir numetė kuprinę man prie kojų. Po to kai jis, kaip visada, pasislėpė už krūmų, kad jo nebematyčiau, pasikeičiau ir apsivilkau šortus ir maikutę. Numečiau kuprinę jo pusėn.

Po kelių minučių jis prisijungė prie manęs apsirengęs džinsais ir marškinėliais.

– Ta vieta tenai,- tarė jis imdamas mano ranką.

– Žinau.

Jis nustebęs į mane pasižiūrėjo.

– Tu atpažįsti šią vietą?

– Ne, nelabai, bet iš kitos pusės, man tai pažįstama.

– Tėtis man nupiešė nedidelį šios vietos žemėlapį. Jis sakė, jog policija nurodė, jog viskas įvyko būtent čia.

Mano kūnas nuėjo pagaugais kai mes priartėjome prie vietos, kur krūmynai buvo labai tankūs. Žinau, kad praėjus tiek metų viskas pasikeitė. Medžiai nudžiuvo, juos pakeitė kiti. Bet čia stovėjo akmeninė siena apaugusi tankiais krūmokšniais.

Atsiklaupusi praskyriau krūmus ir aptikau mažą olą. Man prieš akis sušmėžavo vaizdai.

– Slėpkis.

– Būk tyliai, Kaila.

– Mano tėvai…

Sunkiai kvėpuodama staigiai atsistojau ir apsižvalgiau.

– Kas yra?-paklausė Lukas.

– Aš prisiminiau. Jie mane čia atsivedė. Jie norėjo… – kojos neatlaikė ir parklupau, užsidengiau rankomis veidą. – Jie pasikeitė, buvo tokie gražūs. Tada išgirdome medžiotojus šaukiant kažką apie vilkus. Girdėjau šūvius. Labai garsiai.

Kovojau su savimi, kad atsiminčiau viską. Lukas priklaupė šalia manęs ir uždėjo ranką man ant kelio.

– Nebandyk prisiminti jėga.

Papurčiau galvą.

–Ne. Aš… mama įstūmė mane į tą mažą olą. Tada pasivertė į žmogaus formą ir apsirengė. Medžiotojai buvo girti. Jie nesiliovė šaudyti ton pusėn, kur matė vilkus. Buvo visiškas chaosas,- papurčiau galvą, nepajėgiau visko aiškiai prisiminti. Viskas ką žinau, tai kad tėvai buvo žmogiškoje formoje, kai mirė, nes jie buvo apsirengę. Jiems abiems kulkos pervėrė širdis.

– Prisimenu kaip laukiau, išsigandusi ir tyli,- apžvelgiau tą mažą olą, dabar paslėptą. – Išgirdau žingsnius. Tai buvo vienas iš medžiotojų. Jis mane rado ir paėmė. Spėju, niekada nesužinosiu visų atsakymų,- pasisukau, kad matyčiau Luko veidą. – Manau, kad tėvai norėjo man parodyti, kas mes esame, kad nebijočiau. Bet dėl to kas nutiko, aš visada bijojau, todėl kad niekaip nesupratau, ko jie norėjo, kad aš nebijočiau.

– Ar tu vis dar bijai?-jis paklausė.

– Ne,- paliečiau jo skruostą,- aš turiu tave.

– Visada,- tarė jis.

Tą naktį mes įkūrėme stovyklą prie kelių nedidelių krioklių.

Stovėdama po didžiuliu juodu dangumi, prisiglaudžiau nugara jam prie krūtinės. Jis apkabino mane irnuleido galvą man prie kaklo. Jis buvo mano antroji pusė. Amžinai.

Arba bent jau tol, kol mes abu kvėpuosime.

Pažvelgiau į mėnulį. Jis jau buvo pradėjęs mažėti. Iki vasaros saulėgrįžos iš jo bus likę tik maža skeveldra.

Vis dar aplink buvo daug grėsmių. Galėjau jausti jas. Kai jie atvyks, aš juos pasitiksiu kartu su kitais Tamsiaisiais Sergėtojais, nes dabar aš esu viena iš jų.

Bet šią naktį mes esame saugūs.

Apsisukau Luko glėbyje. Jis palenkė galvą ir aistringai mane pabučiavo. Jo skonis, kvapas dar kartą patvirtino ,jog esame gyvi.

Šiai akimirkai to užteko.