Menulio sviesa 6skyrius

6 skyrius


Buvo vėlyva kitos dienos popietė, kai mes pasiekėme riaumojančią upę. Vanduo tekėjo labai gretai, sukurdamas baltomis putomis padengtas bangas. Nors upė ir nebuvo labai gili, bet atrodė velniškai pavojinga.

Stebėjau Luką stipriai drebančia širdimi, kai brido per upę. Jis buvo prisirišęs virvę, kurios kitas galas buvo privirtintas prie medžio. Jeigu jis paslystų, virvė jį sulaikytų, kad jo nenuneštu srovė. Išlipęs kitoje upės pusėje, jis pritvirtino virvę prie medžio, taip suformuodamas liniją per upę, kad mes galėtume įsikibti į ją brisdami. Kai jis buvo pasiekęs upės vidurį, vanduo stipriai daužėsi į jo klubus, bet kadangi jis aukštesnis, vanduo sieks man juosmenį.

Pavojaus faktorius sukėlė manyje adrenalino antplūdį. Tai tikrai bus smagu, jau nekalbant, kad tai bus didžiulis iššūkis. Mėgau vandenį beveik taip pat, kaip mėgdavau žygiuoti. Nekantriai laukiau, kada galėsiu išbandyti savo jėgas prieš galingą upę.

—Ei, Kaila, nenorėtum mums šiek tiek padėti? — paklausė Britanė.

Pažiūrėjau ton pusėn. Jie pripūtė geltoną gelbėjimosi plaustą ir krovė visus turimus išteklius ant jo. Meisonas ir jo grupė kitą plaustą krovė tą medinę dėžę, kuri šiandiena jau buvo truputį lengvesnė.

Priėjau prie mūsų plausto ir padėjau į ją krauti.

—Jūs su Meisonu praeitą naktį atrodėte šiek tiek įsitempę.

—Tiesiog stebėjome žvaigždes. — Kažkodėl staiga susidrovėjau, kad leidau laiką su juo. —Jam niekad neteko pamatyti krintančios žvaigždės.

—Kurgi ne, — Britanė tarė. —Stovyklautojai dažnai ieško pasiteisinimų, kad galėtų praleisti laiką vieniems su šerpomis.

—Ne, rimtai, — atkakliai tvirtinau.

Britanė lengvai nusijuokė.

—Tai jokia problema. Jis mielas.

Ji buvo teisi dėl jo.

—Lukas greičiausiai paskirs vieną iš mūsų likti su profesoriaus grupe, — tarė Lindsė.

—O tai įprasta? — paklausiau. Lindsė liko su mumis praeitą vasarą, bet mes buvome nedaug nutolę nuo gyvenvietės ir tik savaitei.

—Taip, ypač jeigu stovyklautojai pasilieka giliai miške, kaip mūsų grupė. Mažiausiai ko nori rezervatas, tai pagarsėti tuo, kad stovyklautojai buvo papuolę į bėdą.

—O tai kas pasiliks?

—Kol kas dar nežinau. Greičiausiai tas, kuris ištrauks trumpiausią šiaudelį, — pasakė Britanė. —Kadangi tau patinka Meisonas, tai gal tave paliks.

Pasigirdo pergalės šūkis. Konoras ir Rafas stovėjo ant kranto stebėjo į priekį. Spėjau, kad jeigu Lukas prarastų pusiausvyrą ar panirtų po vandeniu, vienas iš jų planavo nerti paskui jį. Tik nežinau, ar iš to būtų kokios naudos.

Jis saugiai perbrido į kitą pusę. Nežinau kodėl, bet didžiavausi juo taip lyg jo pergalė būtų mano. Jis atsirišo virvę, nusivilko marškinėlius ir pakabino juos ant krūmo džiūti. Net ir iš tolo galėjau grožėtis jo liemeniu. Dar tik prasidėjo birželis, o jau jis buvo tobulai įdegęs. Nepasirodė jis man, kad būtų soliariumų mėgėjas. Jis mėgo būti lauke taip pat kaip ir aš, taigi, manau, kad jo įdegis natūralus.

Kai jis pasisuko, pastebėjau kažką ant jo peties, nugaros pusėje. Gimimo žymė? Tatuiruotė? Atrodė tobulai. Greičiausiai tai tatuiruotė. Argi tai ne įdomu? Svarsčiau, kas jam galėjo pasirodyti taip svarbu, kad jis norėtų ,kad tai amžiams liktų ant jo kūno. Taip pat negalėjau atmesti idėjos apie tatuiruočių seksualumą- su sąlyga, jeigu ji padaryta meistriškai. Jo, netgi per atstumą, buvo seksuali.

—Mes baigėme čia, — tarė Meisonas.

Šiek tiek išsigandau jo pareiškimo ir artumo, lyg bučiau pagauta daranti kažką negero. Ačiū, Dievui, kad jis neskaito minčių. Jis tikrai nebūtų patenkintas mano apmąstymais apie Luką. Bet iš kitos pusės, kaip stipriai ištikima turėčiau būti Meisonui? Juk mes stebėjome žvaigždes tik kartą.

—Kaila, ar turi minutėlę? — jis paklausė.

Pažvelgiau į merginas, o jos tik gūžtelėjo.

—Mes kaip ir beveik baigėme, — ištarė Lindsė šiek tiek neryžtingai, lyg svarstydama, ar aš nenorėčiau turėti pasiteisinimo neiti.

Pakilau ir nusekiau Meisoną šiek tiek tolėliau, kol atsiskyrėme nuo kitų.

—Kas yra? — paklausiau.

—Tiesiog šiandiena neturėjau progos su tavimi pasišnekėti? Norėčiau, kad Lukas tave paleistų.

Nusišypsojau.

—Jis ne mano kalėjimo prižiūrėtojas.

—Tai gal. kai pereisime į kitą upės pusę, galėtum jam pasakyti, kad nori eiti su manimi. Arba gal man būtų geriau pakalbėti su juo.

—Nežinau, ar jis norės girėtų tokius pasiūlymus, bet pabandysiu.

—Puiku. Žinai problema stovyklaujant yra tą, kad tai visiškai gadina pasimatymus. Juk nepanašu, kad galėtume nueiti į kino teatrą.

Nusišypsojau suprasdama, į kurią pusę jis suka. Jaučiausi labai pamaloninta.

—Tiesa.

—Bet vakarienė žvakių šviesoje…

—Skardinė pupelių prie žvakės?

—Ei, svarbiausia ne maistas, o kompanija. Be to aš atsinešiu žvakę. Tai galbūt šįvakar…

Jis leido sakiniui nutrūkti, taip suformuodamas saugų klausimą. Jeigu aš norėčiau.

O ar aš norėčiau? Nusukau žvilgsnį link vandens. Lukas jau keliavo atgal. Neįsivaizdavau jo kaip romantiko, nors jis ir buvo švelnus tą naktį, kai man reikėjo paguodos.

Švelnus? Nevisai tas žodis, kuris asocijuojasi su Luku. Kodėl, kad ir ką daryčiau, galvoju apie jį? Tai beprotiška, ypač dabar, kai vaikinas praktiškai kviečia mane į pasimatymą.

—Vakarienė žvakių šviesoje šįvakar? Žinoma!

—Super, tada mes išsliūkinsime.

Mano vidinė nuotykių ieškotoja jautėsi išdykusi.

—Puiku. Susitiksime vėliau.

Grįžau atgal, kur Lindsė ir Britanė krovė dar kelis daiktus. Mintis buvo ta, kad kuo mažiau daiktų reikės neštis patiems, tuo lengviau bus perbristi per upę. Mūsų kuprinės, batai ir visa kita, kas temptų mus į dugną, buvo sukrauta ant plausto.

Kai visi trys plaustai buvo pilnai prikrauti, vaikinai juos nuleido į vandenį. Lukas, Konoras ir Rafas grumėsi su upe temdami daiktus vandens paviršiumi. Už jų,dr. Keinas, Meisonas ir Etanas kovojo savo mūšį su upe, kai jie plukdė savo plaustą su paslaptingąja įranga. O Deividas, Jonas ir Taileris plukdė paskutinįjį plaustą su studentų kuprinėmis ir visais kitais likusiais daiktais.

Visi kiti laukė ant kranto.

—Kalbant apie lyčių lygybę, atrodytų, jog mes nepakankamai stiprios, kad galėtume prisidėti prie plaustų gabenimo, — tarė Monika.

—Man tinka, — atsakė Lindsė. —Leisk jiems atlikti juodą darbą.

—Lengva tau sakyti. Tau nereikia stengtis padaryti įspūdžio dr. Keinui. Negaliu sulaukti, kada pagaliau atvyksime į vietą, kad galėtume panirti į darbą.

—Ir kas būtent tai bus? — paklausiau. Aš vis dar buvau šiek tiek sumišusi dėl jų planų.

—Ieškosime, kodėl ir iš kur kilo tos legendos. Tai vienas iš profesoriaus akademinių tikslų.

—Jūs tikitės atrasti kokią knygą, kur viskas būtų surašyta?

Ji nuolaidžiai man nusišypsojo

—Kažkas panašaus. Jie žino, kad mes ateiname. Vilkai. Negirdi jų naktimis?

Pagalvojau apie tą, kurį mačiau praeitą naktį. Svarsčiau, ar turėčiau apie tai pasakyti Lukui. Tas vilkas atrodė grėsmingas. Bet, jei jis būtų pasiutęs, jis jau būtu mus užpuolęs. Greičiausiai darausi kuo toliau, tuo labiau budresnė, kai tolstame nuo civilizacijos.

—Vilkai kaukia, — Britanė tarė. —Tai yra normalu.

—Koks skirtumas, — Monika linktelėjo upės pusėn. —Lukas toks karštas. Negaliu patikėti, kad jis neturi merginos.

—Manau, jis iš tų vaikinų, kuris laukia sau skirtosios, — pasakė Lindsė.

—Kurgi ne. Stiprus ir tylaus būdo. Tokie visada būna žaidėjai. Tokių daug esu mačiusi universiteto miestelyje.

—Jūs lankote tą patį universitetą? — paklausiau nustebinta jos žodžių.

—Ne, mes esame iš Virdžinijos. Lukas sakė, jog jis mokosi Mičigane.

—Aha, — įsiterpė Lindsė. —Gavo ten stipendiją.

—Spėju, bet kada galėčiau pereiti ten, — tarė Monika, nenuleisdama akių nuo Luko, kuris kėlė plaustus ant kito upės kranto.

—Atrodo, kad mums jau laikas bristi per upę, — pasakė Britanė.

Mes su Lindse žengėme į upę. Šaltas upės vanduo buvo galingas, kai jis tekėjo atsimušdamas į mano blauzdas. Atsisukome padėti Britanei ir Monikai įlipti į vandenį. Kai ir jos jau pradėjo bristi, Lindsė pamojavo man ir įnirtingai skverbėsi upe į tolimą krantą.

Lukas nusprendė, kad aš eisiu paskutinė. Nebandžiau savęs apkvailinti, kad jis galvojo, jog esu ypatinga. Jis greičiausiai perskaitė mano prašymą ir žinojo, kad esu gera plaukikė. Vidurinėje buvau plaukimo komandoje ir netgi bandžiau patekti į olimpinę komandą. Nepatekau vos per kelias šimtąsias sekundės. Taigi, nors niekas ir nepridengė manęs, dėl to nesijaudinau.

Kadangi mes žadėjome palikti dr. Keiną su grupe ir grįžti tuo pačiu keliu, mes paliksime virvę pratiesta per upę, kad viskas būtų paruošta grįžimui. Dauguma resursų liks su dr. Keinu. Taigi, mūsų grįžimas atgal bus dar lengvesnis.

Palaukiau, kol Lindsė nubrido beveik tris ketvirčius kelio, tada pradėjau ir aš. Stipriai sugriebiau virvę ir pradėjau priešintis stipriai upės tėkmei. Be virvės aš niekaip nebūčiau išsilaikiusi. Bangos buvo labai stiprios. Vanduo pakilo iki liemens, kai pajutau virvės truktelėjimą. Keista vibracija man priminė tas dienas, kai buvau žvejoti su įtėviu ir jam užkibo žuvis.

Britanė ir Monika pasiekė kitą krantą. Lindsė vis dar brido. Ji nepajautė to keisto virvės trūkčiojimo, kuris prasidėjo už manęs ir tesėsi iki mano rankos. Vėl pajutau tą keistą pojūtį, kad esu stebima, kuris prasidėjo nuo Lindsės suorganizuoto gimtadienio vakarėlio. Nepaklausiau sveiko proto ir sustojusi atsisukau. Kadangi jau buvo vėlyva popietė, buvo daug šešėlių. Negalėjau nieko matyti. Greičiausiai tai buvo paukštis, didžiulis paukštis, kuris tik nusileido ant virvės ir vėl nuskrido.

—Kaila!

Netgi per upės riaumojimą atpažinau Luko balsą. Atsisukau į krantą. Lindsė kaip tik jau lipo iš vandens. Žinojau, kad Lukas manimi nusivylęs. Aš visus užlaikiau. Lukas norėjo dar įveikti kelio prieš atslenkant nakčiai. Vaikinas atrodė, kad nežinojo apie galimybę pakeisti planus arba ramiau į viską reaguoti. Su juo visada buvo tarsi ribų laužymas, jo ribų ir…

Staiga virvė nutrūko. Audringas vanduo mane pastūmė ir aš panirau po vandeniu. Netyčia paleidau palaidą virvę iš rankos, pašėlusiai ėmiau jos ieškoti, bet jos nebebuvo. Blogiausia, kad aš negalėjau įkvėpti oro. Buvau visiškai panirusi ir pagauta srovės. Mano plaučiai degė, krūtinę veržė.

Kovojau su upe, kad pajėgčiau atsistoti, bet chaotiškas vanduo mane nešė. Niekaip nepasiekiau upės dugno, matomai papuoliau į labai gilią vietą.

Bum!

Atsitrenkiau į didžiulę nuolaužą, akmenį ar į kažką panašaus. Nuo smūgio, plaučiuose nebeliko oro. Stipriai kovojau su upe, kad pakilčiau į paviršių. Plaučiai tiesiog degė, o krūtinę velniškai skaudėjo. Nežinojau, ar krūtinė įgrius, ar sprogs . Man atrodė, kad ir taip, ir taip vienu metu gali nutikti.

Išnirau į paviršių, įkvėpiau oro ir vėl panirau. Turėjau atgauti kontrolę. Bandžiau numalšinti kylančią paniką ir mirties baimę.

Aš nežadu nuskęsti. Aš atsisakau nuskęsti.

Kovojau bandydama iškelti veidą ir apsiversti ant nugaros. Iš kur tos bangos atsirita? Šitoje vietoje vanduo dar stipriau tekėjo. Kaip toli mane nunešė? Atrodė, kad mylias.

Akies kraštelyje pastebėjau netoliese plūduriuojančią šaką. Nusiyriau iki jos. Ji išlaikė mane plūduriuojančią, leido surikiuoti mintis ir atgauti jėgas. Turiu pasiekti krantą. Bandžiau irtis kojų pagalba įsikabinusi į šaką, kaip į neskęstantį plaustą, bet srauni upė „žaidė“ su ja, lyg ji priklausytų jai. Teko man ją paleisti. Pradėjau plaukti į krantą.

Nebuvau labai toli nuo jo. Aš galėjau tai padaryti. Aš galėjau jų pasiekti.

Kažkas nubrozdino man kelį, jį gėlė, bet tuo pačiu tai privertė mane suvokti, jog nebe taip yra gilu. Srovė vis dar buvo stipri, stumdama mane akmenuotu dugnu, neleisdama man atsistoti ant kojų. Prisiverčiau dar šiek tiek pajudėti ir pagaliau pasiekiau žolėtą krantą.

Kai kosėjau skaudėjo ir plaučius, ir skrandį. Susmukau sunkiai kvėpuodama. Man viską skaudėjo. Rankos ir kojos subraižytos, vietomis tekėjo kraujas. Pradėjau drebėti ir ne tik nuo šalčio, bet ir patirto šoko. Net nenorėjau pagalvoti, kiek mažai trūko, kad paskęsčiau. Turėjau gelbėjimo iš vandens pamokas prieš keletą metų, kai dirbau gelbėtoja viename baseine, bet upė buvo žymiai pavojingesnė už baseiną. Kol kas man sekėsi. Tačiau žinojau iš gelbėjimo pamokų, kad dabar negaliu ilsėtis. Buvo būtina kuo greičiau sušilti.

Prisiverčiau atsisėsti. Pasistengiau kiek įmanoma daugiau vandens išgręžti iš drabužių, bet palengvėjimo nepajaučiau.

Norėjau tik atsigulti ir užmigti, bet puikiai supratau, jog turiu pradėti kelionę atgal pas kitus. Bėgimas padėtų pakelti kūno šilumą. Atsistojau ir svirduliuodama pajudėjau atgal.

Garsus grėsmingas urzgimas mane sustingdė.

Maniau, kad upė buvo pavojingiausias šiandienos dalykas. Aš labai labai klydau.

Piktas lokys buvo daug baisiau.