8 skyrius

—Apie ką tu kalbi? — pareikalavo atsakymo dr. Keinas.

Tą minutę žiūrėdama Lukui į akis, buvau pamiršusi, kad mes nesame vieni.

—Kai Lukas nubėgo, mes su Konoru ištraukėme virvę į krantą, — tarė Rafas. —Mes manėme, jog virvė nusitrynė į medžio žievę, todėl suplonėjo ir nutrūko, tačiau pamatėme, jog kraštai lygus. Kažkas pasinaudojo peiliu.

—Kas galėtų šitaip pasielgti? — paklausė Monika.

Lukui atsistojus, jo kūnas įgavo tą jam būdingą grėsmingą stovėseną.

—Ar turite priešų, profesoriau?

—Mes su vienu iš kolegų varžomės dėl apdovanojimo, bet nemanau, kad jis bandytų pakenkti mano ekspedicijai, — ramiai atsakė jis, bet jo akys lakstė tarp šerpų, lyg ieškodamas kažko įtartino. —Nėra jokio logiško paaiškinimo, kodėl kas nors galėtų kelti grėsmę dėl to, ką mes darome. Siūlau visiems eiti miegoti. Mes šiandien praradome nemažai laiko, dėl šio nedidelio… nutikimo. Norėčiau rytoj atsigriebti už šį laiką.

Aš vos nenumiriau, o jam tai tiesiog neparankus nelaimingas atsitikimas? Ir jis nori nekreipti dėmesio į nupjautą virvę? Net jei aš nežinojau, ką visai tai reiškia, bet maniau, kad kalbantis apie tai, galima prieiti prie išvadų.

Meisonas pažiūrėjo į mane, žvilgsnis išdavė, jog jis norėtų kažką pasakyti. Galbūt norėjo atsiprašyti už tėvą.

Dejuodami ir bumbėdami studentai patraukė į palapines. Visi, išskyrus Meisoną. Supratau, kad tai ką jis man norėjo pasakyti, nenorėjo, kad išgirtų kiti. Man jo pagailo, juk jis nekaltas, kad jo tėvas .

Atsistojau ir nuėjau prie jo. Išspaudžiau pavargusią šypseną.

—Spėju, kad vakarienės žvakių šviesoje nebus.

Jo skruostai nusidažė tamsia spalva, kai jis paraudo.

—Ne šįvakar, bet gal galėtume trumpai pasivaikščioti?

Linktelėjau ir pradėjome eiti tolyn nuo ugnies.

—Nenutolkite taip, kad nebematytumėte stovyklavietės, — šiukščiai įsakė Lukas.

Pažvelgiau į ji per petį. Jis neatrodė laimingas. Aš vos nemiriau šiandien ir visų nuotaika buvo rūškana dėl to. Nesupratau, ar man jaustis pamalonintai, kad tiek įtakos turiu žmonėms, ar jaustis susierzinusiai.

—Nenutolsime.

—Jis labai tave saugo, — tarė Meisonas, kai mes jau išeidinėjome iš stovyklos.

—Jis saugo visus. Tai jo darbas.

—Pamatytum, kaip jis nuskuodė, kai tave nunešė srovė. Nemačiau, kad kas nors taip greitai galėtų judėti.

—Tikriausiai jis yra kažkoks super bėgikas.

— Matomai, — sustojome pakankamai toli, kad niekas mūsų negirdėtų. Jis paėmė mano ranką, tą, kuri nelaikė apsiaustos antklodės. —Aš irgi ruošiausi bėgti paskui tave, bet Rafas mane sulaikė. Bet kokiu atveju nebūčiau spėjęs paskui jį Luką.

—Viskas gerai. Tu buvai ten, kai man tavęs reikėjo.

—Aš stengiausi, bet visos šerpos labai tave saugo. Jaučiuosi kaip koks pašalietis.

—Viskas gerai, tikrai. — Labai man nepatiko, kad jis jautėsi dėl viso šito taip blogai. Jis norėjo būti ten, su manimi, bet kiti jam tiesiog neleido. Žinau, kad jis nesijautė visiškai jaukiai būdamas su jais. Maniau gal dėl to, kad jis toks išsilavinęs. Jisai buvo per jaunas mokytis universitete. Greičiausiai jo IQ buvo labai aukštas.

—Taigi, kas pasirodė pirmas – vilkas ar lokys? — jis paklausė.

—Ar tai vištos ir kiaušinio klausimas? — negalėjau paslėpti susierzinimo savo balse. Tai toks keistas klausimas.

—Rimtai, man tik smalsu. Turiu galvoje, lokiai dažniausiai pirmi nepuola.

—Papasakok tai berniukui – skautui, kurį prieš kelis metus buvo užpuolęs lokys Aliaskoje. — Staiga suvokiau, kad mano susierzinimas toks pats kvailas kaip ir jo klausimas. Kam tai rūpi? Aš buvau gyva. —Lokys.

—Tai ten buvo lokys, o vilkas atėjo tavęs gelbėti?

—Nežinau, ar gelbėti. Na, jis nuvijo mešką, bet gal tiesiog jis nemėgsta lokių, — bandžiau viską paversti juokais. — Gal tai visai nesusiję su manimi. Aš net nesu tikra, kad vilkas apskritai mane pastebėjo.

—Kaip vilkas atrodė?

Tai jau darėsi juokinga. Ištraukiau savo ranką.

—Jis buvo juodas.

—Tiesiog juodas? Panašus į tą, kurį mes matėme praeitą naktį?

Ne, pagalvojau. Bet nenorėjau jam to sakyti. Net nežinau kodėl. Jaučiausi globėjiškai to vilko atžvilgiu.

—O ko tu tikėjaisi?

Jis nusuko žvilgsnį į vis dar matomą laužą, kur kitos šerpos buriavosi. Dr. Keinas ne mums sakė kada eiti miegoti. Nujaučiau, kad jie eis miegoti labai vėlai ir greičiausiai nebus labai tylūs iš užsispyrimo.

—Nežinau, — tyliai atsakė. —Galvojau, kad gal jo kailio spalva buvo maišyta. — Jis pasilenkė prie manęs ir tyliu balsu tarė. —Tik tarp mūsų, man atrodo keista, kad Lukas tavęs nerado, dar prieš mums pasirodant. — Apie ką jis čia šneka?

Prisiminiau jo pokalbį su tėvu tą pirmąją naktį. Negi jis mano, kad Lukas… yra vilkas? Tai visiška nesąmonė!

Ar šitas pokalbis iš tiesų vyksta? Akivaizdu, kad smegenim trūko deguonies, kai buvau panirusi po vandeniu.

—Manau, kad, jei Lukas greitai bėgo, o aš buvau po vandeniu, nenuostabu, kad jis pametė mane.

—Galbūt. Bet visas šitas reikalas labai jau keistas, — sumurmėjo.

—Nesvarbu. Aš pavargusi.

—Atleisk, nenorėjau tavęs apklausti kaip koks policininkas. Man tiesiog labai smalsu. Labai daug nepaaiškinamų dalykų vykta šiame miške.

—Žmonės dažnai apgaudinėja stovyklautojus, bandydami juos įbauginti, pavyzdžiui, pasakodami vaiduoklių istorijas prie laužo.

—Greičiausiai, — jis nusišypsojo man. —Džiaugiuosi, kad tau viskas gerai. Iš tiesų šiek tiek pavydėjau Lukui, kad jis tave išgelbės. Džiaugiuosi, kad jis prabėgo. Tai reiškia, kad jis irgi netobulas.

Paliečiau jo ranką.

—Visai nereikia pavydėti.

—Galbūt mes galėsime surengti tą pasimatymą rytoj vakare?

—Galbūt.

Jis pasilenkė į priekį lyg norėdamas mane pabučiuoti. Tada sustojo. Greičiausiai jis pajautė tą patį, ką ir aš. Net neatsisukdama žinojau – Lukas mus stebi.

Pamačiau užsižiebiant ryžtingumo liepsneles Meisono akyse. Supratau, kad jis mane pabučiuos. Jis norėjo tą padaryti Luko akivaizdoje, bet aš jokių žaidimų nežaidžiu. Prieš jam sugrąžinant savo dėmesį prie manęs, tariau:

—Labanakt, — ir nuėjau šalin.

Stovykloje jautėsi testosterono perkrova.

Beveik buvau prie savo palapinės, kai Lukas tarė:

—Ei, Kaila, gal galėtum sekundėlei prisijungti prie mūsų?

Žodžiai suformavo klausimą, bet tik ne jo tonas. Tai buvo įsakymas. Buvau fiziškai ir protiškai išsekusi. Ir vis dėlto, sukaupiau paskutinius jėgų likučius ir nuėjau prie susirinkusių šerpų. Svarsčiau, ką reiškia jų paslaptingos išraiškos. Nujaučiau, kad tai, ką jie aptarinėjo, nenorėjo, kad dr. Keino grupė sužinotų.

—Kaip tu laikaisi? — paklausė Lukas. Susirūpinimas atsispindėjo balse. Bandžiau nuryti susikaupusias ašaras, nenorėjau parodyti silpnumo. Vis dar bandžiau ne tik sau įrodyti, kad esu stipri, tačiau Lukui bei kitiems šerpoms. Lindsė padrąsinamai man nusišypsojo.

—Man viskas gerai. Esu skolinga tam vilkui savo gyvybę. Juk jūs jau girdėjote apie vilką? Ir lokį?

—Aha, Rafas jau mums papasakojo. Atleisk, kad nebuvau šalia, kad padėčiau.

—Man tu nepanašus į tą, kuris supanikuoja ir nubėga net neatsigręždamas. — Jaučiau, kad neturėčiau to sakyti girdint kitiems, bet taip pat jaučiau, kad tai tiesa. Lukas nepanikuodavo. Niekada. Ir nedarydavo kvailų klaidų.

—Upės srovė buvo labai greita. Aš maniau, kad tu būsi jau jos toli nunešta. Net nepagalvojau sulėtinti, kad įsitikinti.

Linktelėjau, nors jo žodžiai neatrodė nuoširdūs.

—Jei galėčiau, palikčiau vilkui kepsnį, — tariau.

— Manau jis įvertintu tai. Šiaip ar taip, pasikviečiau tave, nes mes norime sužinoti, ar nepastebėjai kažko įtartino, dar prieš pradėdama bristi į upę?

Papurčiau galvą, apžvelgdama visų susirūpinusius veidus.

— Aš tik sekundei pažiūrėjau ton pusėn prieš panerdama. Viskas buvo paskendę šešėliuose.

— Kodėl kažkas norėtų pakenkti ekspedicijai? Tai neturi jokios prasmės.

— Nesame tikri, kad tai dėl ekspedicijos, — tarė Rafas. — Mes manome, kad gal kažkas nori pakenkti šerpoms. Tai yra mums.

— Tai ne visai tiesa, — pasakė Lukas. — Manau, tai nukreipta į mane.

— Kodėl kas nors norėtų pakenkti tau? — paklausiau. — Turiu galvoje, juk tu misteris slaptasis agentas.

Jo dantys sužibėjo, kai jis nusišypsojo.

— Miela.

Būtent, pagalvojau, būtent tu esi mielas, kai taip šypsaisi.

— Gerai, dabar rimtai. Kas norėtų tau pakenkti? — paklausiau.

— Devlinas. Jis praeitą vasarą buvo šerpa. Jis padarė dalykų, kurių neturėjo daryti, rizikavo stovyklautojais, — paaiškino Britanė.

— Lukas išspardė jam užpakalį, — tarė Konoras. Jo balse skambėjo tokia pagarba, kad net nusistebėjau, kodėl jie su Luku netrinktelėjo kumščiais.

— Po to Devlinas iškeliavo. — Rafas pridūrė.

— Bet tai nereiškia, jog jis negalėjo sugrįžti ir slankioti aplink, — perspėjo Lindsė.

Nevalingai visi apsidairė. Atrodė keista, kad jie nerimauja dėl kažkokio šerpos iš praeitų metų. Kodėl jis turėtų būti grįžęs? Aš buvau naujokė. Aš turėčiau jaudintis, bet jaudinosi jie. Turėjau blogą nuojautą.

— Mes žinotume, jei jis būtų netoliese, — tarė Konoras.

— Ne, jeigu jis laikytųsi atokiai, — atsakė Lindsė.

— Lindsė teisi, — įsiterpė Lukas.

— Nenorėčiau prisidėti prie jūsų paranojos, bet aš niekaip neatsikratau jausmo, kad esu stebima, — tariau.

— Būtent, — sumurmėjo Lindsė. — Pirmąją naktį ji buvo labai išsigandusi…

— Aš nebuvau. Tiesiog jaučiau, kad kažkas stebi. Praeitą naktį taip pat.

— Papasakok apie praeitą naktį, — paprašė Lukas.

— Kai mes gėrėme alų, aš jaučiau, kad mus kažkas stebi. Paskui pamačiau vilką…

— Kokios spalvos?

— Meisonas neseniai klausė to paties apie vilką užpuolusį lokį. Ar kažkas vyksta su vilkais šiame miške, ką turėčiau žinoti? Tu sakei, jog jie žmonių nepuola.

— Jie nepuola, tačiau mes buvome gavę kelias ataskaitas iš mažiausiai vieno įgaliotinio, kuris stebi vilkus. Taigi kokios spalvos buvo vilkas?

— Tas vilkas, kurį mačiau vakar, greičiausiai buvo juodas. Sunku pasakyti, nes tai galėjo būti ir šešėliai. Reikalas tas, kad Meisonas buvo su manimi vakar, kai pamačiau vilką, ir jis tikina, kad tai buvo tas pats vilkas iš mano gimtadienio vakarėlio nakties.

— Meisonas buvo miškuose per vakarėlį? — paklausė Lindsė. — Ir vilkas?

— Meisonas sakė, jog negalėjo užmigti. Bet nemanau, kad tai jį jaučiau stebint. Manau, tai buvo vilkas, nes panašiai kraupiai pasijaučiau vakar. — Nusijuokiau. — Žinoma, vilkas negalėjo nupjauti virvės, taigi nemanau, kad tai ką nors reiškia.

Lukas apsikeitė su Rafu keistais žvilgsniais.

— Kas yra? — paklausiau.

— Devlinas augina vilką, — tarė Lukas. Jeigu jis trinasi aplink, greičiausiai ir Devlinas netoliese. Visiems reikia būtų budriems. Pradėsime saugoti stovyklą naktimis. Rafai ir Britane, jūs būsite pirmi.

Po kelių minučių, jau buvau susirangiusi savo miegmaišyje. Buvau išsekusi ir sumušta, bet labai stipriai nenukentėjau. Visgi man sekasi.

Po to suvokimo, mane aplankė mintis apie vilką. Svarsčiau, ar jis kur nors dabar gydosi savo žaizdas. Ar kur nors jo laukė vilkė? Ar kartais ne vilkai susiporuoja visam gyvenimui? Ar jie nėra labiau ištikimi už žmones?

— Kaila? — sušnabždėjo Lindsė.

Pasisukau jos pusėn sudejuodama, kai raumenys ir nubrozdinta oda tam priešinosi. Praeitą vasarą mes dalijomės palapine ir šnekėjomės iki paryčių. Kad ir kaip man patiko Britanė, nesijaučiau jai tokia artima kaip Lindsei. Nujaučiau, kad Lindsei taip pat nejauku apie viską šnekėtis esant Britanei šalia.

— Ką?

— Ką tu manai apie Rafą?

Iš visų dalykų, ko tikėjausi jinai galėtų paklausti, ši mintis net netoptelėjo į galvą.

— Man jis atrodo mielas, o ką?

— Nežinau. Jis šalia manęs, atrodo, kad yra jau amžinai. Mes užaugome kartu. Tiesiog atrodo, kad jis pasikeitė. Daugiau vadovauja nei įprastai. Aš apie jį labai daug galvoju ir tai atrodo keista.

— Turi galvoje, kad jis tau patinka?

— Aha, man taip atrodo.

— O kaip dėl Konoro?

— Žinau. Aš tikrai nenoriu jo įskaudinti, tik tiesiog nemanau, kad jis skirtas man.

— Ar tau reikia apsispręsti šią vasarą?

— Tai kaip ir mūsų šeimų tradicija; nuspręsti su kuo nori būti iki to laiko, kai tau sueina septyniolika. O mano gimtadienis jau ne už kalnų.

— Taip taip … viduramžiška.

Ji išleido garsą panašų į juoką.

— Aha, žinau. Aš tiesiog būčiau norėjusi, kad Lukas būtų paskyręs budėti mane su Rafu, o ne jį su Britane. Visiškai nesmagu būti suporuotai su Konoru. Mes pastaruoju metu ne kaip ir sutariame.

Suraukiau antakius.

— Galbūt jis mane paskirs su Konoru.

— Kurgi ne. Ar tu nepastebi, kaip į tave žiūri Lukas? Jūs tikrai kartu dalinsitės apsaugos pareigomis.

Staiga man miegmaišyje pasidarė per karšta. Iškišau koją ir pasiverčiau, kad viena pusė manęs būtų užklota, o kita ne.

— Nemanau, kad tai kažką reiškia. Kartais man susidaro vaizdas, kad jis laiko mane bėdų maišu. Bet iš kitos pusės, jis velniškai karštas. Manau jis turi merginą.

— Niekada jo nemačiau su ta pačia mergina daugiau nei kelis kartus. Jis niekada neturėjo rimtų santykių. Bent jau aš apie tai nežinau.

— Aš net nesu tikra, kad jam patinku. Jis visada ‚loja‘ ant manęs.

Ji lengvai nusijuokė.

— Tikrąja šio žodžio prasme?

— Ką? Ne. Jis tiesiog labai nepastovios nuotaikos, bet tikriausiai dėl visos tos atsakomybės.

—Ne tik dėl to. Esu įsitikusi, kad jis bando pateisinti visų viltis. Jo šeima yra gan įtakinga šiame rajone.

— Aš to nežinojau.

— O, taip. Jo šeima, Vaildai, valdo čia viską.

— Jie jau čia seniai gyvena?

— Būtent. Sena šeima. Jie čia gyvena nuo civilinio karo ar kažkas panašiai.

— Mąstau, gal jie buvo kažkur netoliese, kai mano tėvai žuvo. Psichologas sako, jog turiu, kad turiu susidurti su savo praeitimi, bet tai šiek tiek sunkoka, kai mažai ką pamenu, o taip pat nežinau, kas buvo čia, kad galėčiau paklausti.

— Tikriausiai tau buvo sunku stebėti mirštančius tėvus. Net negaliu įsivaizduoti…

— Faktiškai, aš to nemačiau. Mama įgrūdo mane į… — pasąmonėje išniro vaizdas, o po to garsas, ir kvapas, — į nedidelį urvą ar kažką panašaus. Girdėjau urzgimą. — Ar tai buvo vilkai? Gal medžiotojai šovė į vilkus, bet pataikė į juos? Ar mama bandė mane apsaugoti?

— Ar žinai tiksliai, kurioje miško vietoje tai nutiko?

Papurčiau galvą.

— Niekieno taip ir nepaklausiau praeitais metais. Manau, kad išties nenorėjau tos vietos pamatyti. Man pakako tiesiog čia apsilankyti. Bet šiais metais… Negaliu paaiškinti, Lindse, jaučiuosi kitaip. Jaučiuosi, jog turėčiau čia būti. Lyg esu ant kažko atradimo ribos.

— Pavyzdžiui, ko?

— Nesu tikra. Bet tas vilkas šiandien… Aš jo nebijojau. Atrodė, jog jį pažinočiau. Ar labai tai keista skamba?

— Ar ten buvo vilkų, kai nužudė tavo tėvus?

— Nežinau. Maniau, kad medžiotojai buvo pamišę. Bet dabar vis prisimenu kokias nuotrupas iš tos dienos, prisimenu vilkus, bet jie neatrodo grėsmingi.

— Gal tau reiktų atsipalaiduoti. Leisk savo mintims laisvai plaukti.

— Galbūt, — sunkiai atsidusau. — Esu per daug pavargusi šiandien, kad blaiviai mąstyčiau. Jaučiuosi taip, jog tuoj subyrėsiu baigiantis adrenalino poveikiui.

Ji pasiekė mano ranką ir spustelėjo.

— Tiesiog džiaugiuosi, kad tu sveika.

— Aš irgi, — nusišypsojau jai. — Labanakt.

Pasiverčiau ant šono ir pabandžiau užmigti, deja vis galvojau apie tą vilką. Kodėl jis man atrodė toks pažįstamas? Galbūt mes su tėvais buvome radę vilkų urvą? Galbūt jauniklius? Gal tėvai bandė juos apginti nuo medžiotojų? Taip norėčiau ką nors daugiau atsiminti apie tą dieną. Kaip ilgai vilkai gyvena? Kodėl jaučiu ryšį su šiuo vilku?

Tada išgirdau vienišą kauksmas ir kažkokiu būdu žinojau, kad tai jis kviečia mane. Tas jausmas nusėdo manyje. Norėjau atsisėsti, atlošti galvą ir atsakyti kauksmu. Norėjau jam atsakyti. Keista mano reakcija išgąsdino mane. Toks jausmas, jog jo kvietimas pažadino manyje pirmykščius instinktus, kurių net nenutuokiau turinti.

Pažvelk savo baimėms į akis, daktaras Brendonas sakydavo.

Sunku tai padaryti, kai jos pastoviai keičiasi. Iš esmės, visos sukosi apie praeitį ir apie tai, kas nutiko mano tėvams. Tos baimės ir prišaukia košmarus. Tačiau pastaruoju metu mano baimės susijusios su ateitimi, su ta nepažįstama mano dalimi, kuri giliai įsišaknijusi viduje. Kartais man atrodo, jog keliauju per pokyčius jų net nesuprasdama. Nežinojau ir su kuo apie tai pakalbėti, nes nesugebu tiksliai nupasakoti to, kas vyksta.

Tačiau žinojau vieną dalyką- aš nebijojau to vilko. Išsiridenau iš miegmaišio ir užsidėjau batus. Lindsė net nesujudėjo. Griebiau pirmosios pagalbos vaistinėlę ir žibintuvėlį prieš išlendant laukan. Britanė ir Rafas stovėjo tolimiausiame stovyklavietės gale, plepėjo nelabai kreipdami dėmesį į mane. Ir net jeigu jie mane ir pastebėjo, jie saugojo nuo pavojaus, kuris gali patekti į stovyklavietę. Aš žinoma nekėliau pavojaus niekam, ir mums nebuvo draudžiama išeiti.

Kelias sekundes sudvejojau, gal reikėtų pasikviesti Luką, nors iš kitos pusės, aš nežadu eiti toli. Taigi nemaniau, kad to reikia. Apėjau apie palapinę ir nėriau į medžių tankmę pasišviesdama žibintuvėliu tol, kol pasiekiau vietą, pakankamai atokią, kad niekas neišgirstų manęs kalbant, bet ne taip toli, jog negirdėtų mano šauksmo. Išjungiau žibintuvėlį ir laukiau. Kvaila buvo viltis, kad vilkas ateis.

Švietė jaunatis. Jo šviesos užteko matyti aplinką. Būdama mieste nesuvoki, kaip stipriai šviečia mėnulis, arba gali būti, jog mano matymas prisitaikė prie tamsos.

Staiga išgirdau silpną garsą. Atrodo, jog mano klausa taip pat paaštrėjo. Pasukau žvilgsnį į garso pusę, ir ten stovėjo jis.

Priklaupiau ant vieno kelio, galvodama, jog reikėjo atnešti maisto. Mėnulio šviesa apšvietė jo įvairiaspalvį kailį.

— Labas, bičiulį.

Mano balsas šiek tiek užlūžo. Aš visada kalbu su Fargu ir Lasa namuose. Tačiau šį kartą viskas buvo kitaip. Šis žvėris laukinis, nors ir neatrodė grėsmingas. Bet vis viena stengiausi nedaryti staigių judesių, kad neišgąsdinčiau jo.

— Norėjau tau padėkoti.

Mano nuostabai vilkas pasislinko šiek tiek arčiau, pakankamai arti, kad galėčiau jį paglostyti. Sudvejojau prieš paliečiant jo tankų kailį. Viršuje jo kailis buvo šiurkštus, bet po tuo sluoksniu buvo minkšta pavilnė. Stengdamasi, kad mano balsas skambėtu ramiai, tariau:

— Nebijok. Žinau, kad esi sužeistas, norėčiau pažiūrėti ar stipriai.

Nebuvau tikra, kaip būtent galėčiau jam padėti. Pabandyti išvalyti žaizdą, užpilti šiek tiek antiseptiko? Bijojau, kad jei apibintuosiu jį, jis bus labiau pastebimas kitiems plėšrūnams. Žinojau, jog vilkų kailis yra įvairiaspalvis, taip jie lengviau gali pasislėpti. Švelniai burkavau jam, kai stengiausi apžiūrėti užpakalinę koją, ten, kur jis turėjo būti sužeistas. Niekada nebuvau taip arti prie laukinio žvėries. Taip buvo jaudinanti potyris. Supratau, kad, jei jis nespręstų mane pulti, neturėčiau jokių šansų išsigelbėti, tačiau instinktyviai jaučiau, kad taip neatsitiks. Nežinojau, jog gyvūnai gali taip ramiai būti. Perbraukiau jam ranka per kailį, tikėdamasi aptikti susivėlusi kailį ir sudžiuvusį kraują. Tačiau kailis buvo toks pats kaip ir kitur. Pasiekiau žibintuvėlį ir pašviečiau į jo nugarą.

Nebuvo jokio kraujo, net jo pėdsako. Visiškai nieko nebesupratau. Galėjau prisiekti, kad jos buvo sužeistas. Pagalvojau, jeigu jis buvo įlindęs į upę, kraujas galėjo ir nusiplauti, bet vis viena turėjo būti žaizdų, kai lokys jam smogė. Labai atsargiau apžiūrinėjau jo kailį, bet neradau nei vienos žaizdos. Nustebusi atsisėdau sau ant kulnų.

— Greičiausiai, tai buvo lokio kraujas.

Nebuvau visiškai atsigavusi po skendimo upėje. Galbūt galėjau ne taip suvokti, kas vyko tarp lokio ir vilko.

Pažiūrėjau į vilką. Jo galva buvo šiek tiek pakreipta mane stebint. Tariau:

— Koks tu gražus. Džiaugiuosi, jog tu nesužeistas, bet neturėtum būti čia. Tave gali užeiti. — Ypač jei dr. Keinas su Meisonu jį pamatytų. — Tau reikia grįžti į savo gaują.

Staigiai jis palenkė galvą pirmyn ir suurzgė.

— Kas nutiko, berniuk? — Pati save subariau. Negi aš pagalvojau, kad jis iš tiesų galėtų mane suprasti, jog galėtų man atsakyti?

Jis dar kartą į mane pažvelgė ir šovė taip greitai kaip kulka atgal į miškus. Pergyvenau, kad galbūt aš nesugebėjau surasti žaizdos, bet dabar pamačiusi jį nubėgant, supratau, kad jis sveikas.

Dar kurį laiką pasėdėjau, žiūrėdama ton pusėn, kur jis pradingo. Esu mačiusi TV laidų apie žmones galinčius bendrauti su laukiniai gyvūnais, bet tai buvo mano pirmoji patirtis. Dalis manęs manė, jog tai turėjo būti keista, nors kita dalis manė, jog tai visiškai natūralu, lyg mes su vilku kažkaip būtume susiję.

Tai buvo keista. Nuo tada, kai sugrįžau į šiuos miškus, mane vis aplankydavo jausmas jog aš priklausau šioms vietoms. Aš jaučiau norą apsaugoti šį vilką. Buvo šiek tiek daugiau, nei vien faktas, jog jie gražūs. Atrodo jie turi nemažai žmogiškų savybių – jie protingi, monogamiški, susiję su šeima. Galbūt šeimos pojūtis ir traukė mane prie šio vilko. Praradus tėvus, šeima man tapo labai svarbu dalyku.

— Kaila?

Nustebinta Luko balso atsisukau:

— Labas.

— Ką tu čia veiki?

Mano susitikimas su vilku pasirodė asmeninis ir privatus dalykas. Nenorėjau apie tai pasakoti. Be to, yra galimybė, kad jis mane palaikys šiek tiek išprotėjusia.

— Tiesiog dar viena naktis, kai negaliu užmigti. — Atsistojau.

— Mačiau tave visiškai pervargusia. Galvojau tik atsigulsi ir iškart užmigsi.

— Tai šiek tiek erzina. — Nors pagalvojau, jog vos atsigulusi į miegmaišį iš karto užmigčiau. Jeigu jis ir pastebėjo pirmosios pagalbos vaistinėlę, tai nieko nesakė. Žinojau, jog jis mane matė su vilku, bet tik bando būti mielas ir apsimeta jog tiki mano melais.

— Ar tu kada nors miegi? — paklausiau.

— Nelabai. Blogas įprotis susiformavęs šiais metais universitete. Kai nesilinksminu, labai daug mokausi.

— Nesuprask manęs klaidingai, bet neįsivaizduoju tavęs besilinksminančio.

— Pirmas semestras praleistas ne namie… aš buvau šiek tiek nutrūkęs. Mes visi. Aš, Konoras ir Rafas. Universiteto miestelyje mus vadino nutrūktgalviais. Bet metų pabaigoje mes nurimome. — Jis apsidairė. — Minėjai, kad matei juodą vilką praeitą naktį. O kaip vilkas, kurį matei šiandien? Ar jis taip pat buvo juodas?

— Ne. — Nors dvejojau, ar apie spalvą pasakyti Meisonai, dvejonių dėl Luko nebuvo. Žinojau, jog jis nori apginti laukinius gyvūnus. — Jo kailis buvo skirtingų spalvų. Iš tikrųjų panašus į tavo plaukus. Juodi, rusvi, balti.

— Daugumos vilkų kailis įvairių spalvų, dėl to juodasis vilkas išsiskyrė. Greičiausiai ne itin gera idėja eiti vienai į miškus, kol mes neaptikome to vilko ir neišsiaiškinome, ar jis nekelia grėsmės.

— Taip kalbi, lyg gerai išmanytum apie vilkus.

— Metams bėgant mes jų esame mate daug. Mes jų visų nepažįstame, bet vieni yra draugiškesni už kitus.

Linktelėjau. Vilkas, kurį pradėjau laikyti savu atrodė taip, lyg niekada negalėtų manęs sužeisti.

— Diena mane išvargino, — tariau.

Netardamas nė žodžio, Lukas palydėjo mane iki palapinės ir palaukė, kol įlindau į ją.

Buvau teisi. Ilgai laukti miego nereikėjo. Sapnavau apie vakarienę žvakių šviesoje, kurią man pažadėjo Meisonas. Tik mano sapne, ne Meisonas dalinosi vakariene su manimi. Tai buvo Lukas.