5 skyrius

Sekanti diena buvo labai panaši į praeitą. Skyrėsi tik tuo, kad vietovė pasidarė sudėtingesnė judėti į priekį. Visi truputėlį labiau strigo eidami. Visi išskyrus šerpas. Vienu momentu Lukas pasiūlė Konorui su Rafu panešti dėžę su inventoriumi, bet Taileris su Etanu atkakliai tvirtino, kad gali patys susitvarkyti.



—Neįdomu kas toje dėžėje, kad jie taip saugo ją? — paklausė Britanė.

Po sustojimo papietauti, Lukas nebereikalavo, kad laikyčiausi šalia jo, taigi įsimaišiau į grupės galą, ir toliau žygiavau su Lindse ir Britane.

—Manau, kad galėčiau išpešti iš jų, kas gi yra toje dėžėje, — tarė Lindsė.

—Galvoju, kad ten yra narvas, — tyliai sumurmėjau.

—Narvas? Kam? — paklausė Britanė.

Dienos šviesoje man pasijaučiau kvaila tai sakydama, bet vis viena pasakiau.

—Vakar naktį nugirdau jų pokalbį. Manau, kad jie iš tiesų tiki vilkolakiais.

Lindsė purkštelėjo.

—Jie nebūtų pirmi tokie. Pas mus dažnai apsilanko stovyklautojų, kurie būna girdėję gandus ir atvyksta čia bandydami surasti įrodymus. Iš dalies tai ir mūsų kaltė. Kiekvieną heloviną, miškas virsta vaiduoklių mišku. Taip mes surenkame gyvūnų prieglaudoms pinigų. Kai kurie mūsų kostiumai žiauriai geri ir atrodo tikroviškai.

—Dar jie baisūs, — pridėjo Britanė.

—Bet jūs visi tik vaidinate. O Meisonas ir jo tėtis rimtai nusiteikę vilkolakių medžioklei, — atkakliai tvirtinau.

—Na ir kas. Jie nieko neras, o mes gausime savo algas, — tarė Lindsė.

—Tikriausiai. Tiesiog darausi šiek tiek atsargesnė.

—Žmonės tiki įvairiausiais dalykais ir, kol tai niekam nekenkia, koks skirtumas. O gandai, tokie kaip šis, žmones atvilioja į mišką, o tai jau yra gerai.

—Tai, ką ji sako, yra visai logiška, — mąsčiau besitaisydama kuprinę. Rafas žygiavo grupės gale ir prižiūrėjo, kad niekas nebūtų paliktas, o aš didžiavausi savimi, kad spėju su visais.

—O kaip… em… Lukas? Jis irgi dalyvauja visame tame vaiduoklių miško reikale? — paklausiau. Niekaip negalėjau to įsivaizduoti. Jis man atrodė per rimtas, kad miške vaidintų apsivilkęs kostiumą.

—Prieš išvažiuojant mokytis į koledžą, jis irgi dalyvaudavo. Dabar sugrįžta tik per šventes ir vasarai. Tu juo susidomėjusi?

—Ką? Ne! — specialiai nusijuokiau. —Tiesiog smalsauju. Mes visi kartu praleisime vasarą, tai manau, kad visai neblogai būtų daugiau sužinoti apie vieną kitą.

—Tai gal tada vakare prie laužo reiktų sužaisti Tiesą/Drąsą? — Britanė įsiterpė.

—Ei, jūs atsiliekate, — Konoras sušuko, ir mes pasiskubinome.

Aš tikėjausi, kad Britanė tik erzino dėl Tiesos/Drąsos. Nors ir norėjau be galo daug sužinoti apie kitus, bet visai nedaug norėjau dalintis apie save.

Atėjus vakarui, niekas nežaidė tiesos drąsos, o Dr.Keinas ir Meisonas nebeminėjo vilkolakių.

Vėliau tą vakarą, kai mes su Britane buvome palapinėje ir ruošėmės miegoti, Lindsė įlindo į vidų džiaugsmingai nusiteikusi.

—Nagi, merginos, prisiplakiau prie Etano ir sužinojau, kas gi yra dėžėje! Alus.

—Tikriausiai juokauji! — Britanė tarė. —Tai viskas?

—Na, ten yra ir įranga aišku. Bet jie dar prikaišiojo į visus laisvus tarpus alaus. Bet dabar nusprendė, jog jiems tai per sunki našta. Taigi, kai tik Dr.Keinas nueis miegoti, mūsų laukia vakarėlis! — plačiai nusišypsojo ji.

Mes su Britanė tuoj pat liovėmės ruoštis miegui ir pradėjome pasiruošimą išlindimui laukan. Nors ir neplanavom dalyvauti vakarėlyje gamtoje, bet vis viena labai džiaugiausi. Išsišukavau plaukus ir leidau jiems laisvai kristi žemyn. Tuomet pradėjau raustis kurpinėje, ieškodama smaragdo žalumo palaidinukės, kuri surišama per kaklą.

Lindsė įdėmiai žiūrėjo pro palapinės atvartą, stebėdama, kada dr.Keinas nueis miegoti.

—Vėl žadi glamžytis su Etanu? — paklausė Britanė. Jos juodi žvilgantys plaukai krito žemiau pečių.

—Ne. Ir prieš tai aš su juo nesiglamžiau, tik šiek tiek flirtavau.

—Kaip kažkas, kuri turėtų būti įsipareigojusi Konorui, neatrodo, kad žiūrėtum į tai rimtai.

—Ką? — paklausiau galiausiai užsisegusi palaidinę. —Tu ir Konoras? Tu niekada nieko nesakei apie tai. — Mačiau porelę kartu kelis kartus, bet nebuvau tikra, kad juos sieja romantiški jausmai.

—Tai sudėtinga, — tarė Lindsė. Jos balse buvo justi nusivylimas. Ji baigė šukuotis savo šviesius plaukus, tada priekyje susirišo marškinių galus, taip, kad matytųsi bamba. Matėsi, kad mes visos šiąnakt norime gauti šiek tiek dėmesio. —Mano ir jo tėvai yra seni draugai, tad jie mus spaudžia būti drauge.

—Jeigu nenori būti spaudžiama, pasipriešink, — tarė Britanė.

—Norėtum, ar ne?

—Aš tiesiog manau, kad jis vertas tos, kuri norėtų būti su juo.

—Ir tai turėtum būti tu?

—Ei, panelės, negi dabar susipešite? — paklausiau.

Jos spoksojo viena į kitą. Lindsė pirma nusuko žvilgsnį, tikriausiai todėl, kad Britanė kiekvieną rytą anksti keldavosi ir laikydavosi griežtos treniruočių rutinos.

—Mes su Konoru dar kol kas nenusprendėme, ką mums daryti. Gal mes galėtume nurimti, bent jau tol kol baigsis šis žygis?

Britanė truktelėjo pečiais

—Koks skirtumas.

Ir dabar, ir anksčiau jaučiau tarp jų įtampą. Visa tai daug ką paaiškina. Pasvarsčiau, ar Britanei patinka Konoras.

Apsirengiau žalią palaidinę ir baltus šortus. Kažkuria prasme pritariau Lindsei. Kartais sunku suvokti, ką jauti žmogui. Šiuo momentu, aš pati nebuvau tikra kuriam, Lukui ar Meisonui, norėjau padaryti įspūdį. Praeitą naktį pajaučiau ryšį su Luku, bet vis viena jis mane pribloškia. Meisonas… na, Meisonas atrodo mažiau sudėtinga asmenybė.

Būčiau laiminga, jeigu turėčiau su savimi pasiėmusi seksualius sandalus, bet dabar teko tenkintis žygio batais. Tačiau pažvelgusi į mažą veidrodėlį, likau patenkinta savo išvaizda.

Lindsė vėl pažvelgė į kiemą.

—Pagaliau! D. Keinas nuėjo miegoti. Eime.

Visi tyliai sėlino iš stovyklavietės, lyg būtų kokie nindzės ar panašiai. Visi studentai, įskaitant ir Moniką, nešėsi su savimi 6 alaus skardinių pakuotę. Tiktai labai siaura mėnulio juostelė matėsi danguje. Taigi Konoras pašvietė mums kelią žibintuvėliu. Kai nuėjome pakankamai toli, kad mūsų negalėtų išgirsti dr.Keinas, Etanas pradėjo dalinti alų.

Mano nebyliam šokui, netgi Lukas buvo ten ir pasiėmė alaus skardinę. Aišku po to, jis nuėjo susirasti medžio, į kurį galėtų atsiremti. Monika prisijungė prie jo. Jis ją apdovanojo savo retąja šypsena. Pavydas manyje sukibirkščiavo, tad nusisukau nenorėdama to matyti. Vakar su juo praleidau ypatingą laiką, bet, kaip matau, jis tiesiog jautėsi už mane atsakingas ir nusprendė pabūti vyresniuoju broliu.

Lindsė susidaužė skardinėmis su manimi.

—Už gerus laikus.

—Kodėl man nepapasakojai apie save ir Konorą? — jaučiausi šiek tiek nusivylusi. Aš jai nemažai papasakojau apie save nuo to laiko, kai susipažinome praeitą vasarą. Netgi papasakojau apie košmarus. O ji nutylėjo tokį svarbų dalyką.

—Kaip jau ir sakiau, nesu tikra, kuo tai baigsis. Ir kas gi norėtų būti supirštai tėvų?

—Atrodo, kad Britanei labai patinka Konoras.

—Man irgi taip atrodo. Ji bando susitvarkyti su kažkokias reikalais, apie kuriuos nepasakoja. Juk pastebėjai jos treniruotes. Atrodo, jog ji siekia būti super šerpa ar panašiai. Ir taip, jai iš tiesų patiko… patinka Konoras, bet jis pritaria mūsų tėvams, kad mes turėtume būti drauge. Mes nuo pat mažumės esame draugai. Nenoriu jo įskaudinti, bet aš tiesiog nežinau, ar jis yra man skirtasis. Taigi, šiuo metu bandau viską išsiaiškinti. —Ji gurkštelėjo alaus.

—Kaip jaučiasi Konoras?

—Nusivylęs, kad aš neatsakau tuo pačiu. Kaip jau sakiau, tai sudėtinga.

—Žinok, kad su manimi gali bet kada pakalbėti.

Ji pažvelgė į mane ir nusišypsojo.

—Ačiū, — ji dar kartą su manimi susidaužė skardinėmis.

—Manau eisiu praleisti šiek tiek laiko su kokiu karštu studentu.

Kai ji nuėjo, kad ir kaip nekenčiau tai pripažinti, jaučiausi šiek tiek geriau žinodama, kad ne aš viena susimoviau.

—Kaip tu?

Žveldama į Meisona, kuris ką tik pasirodė, nusišypsojau.

—Normaliai. — Pakėliau skardinę. —Keista matyti jus geriančius alų.

—Etanas su Taileriu jau buvo pradėję gailėtis dėl savo idėjos. — Jis pažvelgę į mane. —Žinai, kas man labiausiai patinka stovyklaujant? Koks neaprėpiamas atrodo dangus naktį. Gal norėtum eiti paspoksoti į žvaigždes? Radau tokią vietelę tolėliau, kur galėtume atsigulti ant žolės… —klausiamai pakreipė galvą.

Pažvelgiau ten, kur Lukas kalbėjo su Monika. Aš visiškai ne taip supratau, kas įvyko vakar naktį. Galbūt kadangi jis yra vadas, jis siekė išvengti bet kokių emocinių trukdžių. Arba aš tiesiog tik viena iš tų, kurias reikėjo prižiūrėti – naujokė, dėl kuriuos jis nebuvo tikras, ar šioji tikrai galėjo būti šerpa.

—Aišku. Kodėl gi ne?

Mes su Meisonu pagriebėme dar po skardinę. Kai pasiekėme tą vietą, apie kurią jis kalbėjo, jaučiausi maloniai apsvaigusi. Man gulantis, žolė buvo šiek tiek vėsi ir drėgna.

—Ten Didieji Grįžulo Ratai, – tarė Meisonas rodydamas aukštyn.

Aš taip pat parodžiau

—Ten Kasiopėja.

Meisonas atsiduso.

—Pasirodo, tu pažįsti žvaigždynus.

—Na taip, tai pirmasis dalykas, kurį tėtis išmokino, kai pradėjome stovyklauti.

—Vyliausi padaryti tau įspūdį, o dabar turiu prisipažinti, kad atpažįstu tik Grįžulo Ratus. Man nesiseka sujungti žvaigždes, kad kažką atpažinčiau.

Jaučiau, kad Lukas neturi tokios problemos. Jis galėtų atpažinti daugiau žvaigždynų negu aš. Kodėl aš dabar pradėjau galvoti apie Luką?

Prisislinkau šiek tiek arčiau Meisono.

—Gerai, rasti Kasiopėją yra šiek tiek sudėtinga, bet, jei jau gali atpažinti Didžiuosius Grįžulo ratus, tikrai turėtų pavykti ir su Slibino žvaigždynu. Jo uodega užsirietusi tarp Grįžulo ratų.

—Nea.

—Sek mano pirštą. Va čia.

—Nepavyksta, atleisk. Man niekada nesisekė pamatyti struktūrų nuotraukose.

Pasitraukiau atokiau nuo jo.

—Visai nesvarbu. Vis viena smagiausia būna stebėti krintančias žvaigždes.

—Kažkaip niekada ir jų nepastebiu.

Nusijuokiau.

—Meisonai, tai beprotiška. Mes gulėsime čia, kol kokią nors pamatysime.

—Tai gali užtrukti visą naktį, —tyliai sukuždėjo.

Pavarčiau akis. Jaučiau, kad jis mane stebi.

—Na, tikrai taip gali nutikti, jeigu nepakelsi akių į dangų.

—Bet tu žymiai įdomesnė. — Jis trumpai užtilo. —Kas privertė tave panorėti tapti šerpa?

—Man patinka būti miškuose, o šitaip dar ir atlyginimą gaunu. Tai abipusė nauda.

—Kadangi tu iš Dalaso, tai manau gerai nepažįsti visų kitų šerpų?

Ar jis bandė nustatyti tokį balso toną, kad mes prieš juos? Tai atrodė priešinga mūsų tikslui saugiai palydėti Meisoną ir kitus į nutartą vietą, kur jie norėjo stovyklauti. Iš kitos pusės, gal jis turi abejonių dėl parko darbdavių. Arba gal jis tiesiog ieško temos pokalbiams.

—Susipažinau su jais praeitą vasarą, — tariau jam. Nuo to laiko aš su Lindse palaikėme ryšį skambučiais ir elektroniniais laiškais. Mes tapome draugėmis greičiausiai dėl to, kad turime daug panašumų.

—Pavyzdžiui, kokių?

—Pagrinde tai, kad mes mėgstame būti lauke ir dar ta, kad mes abi šiais metais pradėsime dvyliktą klasę. Ir visai nesvarbu kurią vidurinę mokyklą lankai, viskas tas pats. Mokytojai, namų darbai, vaikinai. —Prisiminiau vėl Lindsės situaciją. Mes dažnai kalbėdavome apie vaikinus, bet ji niekada neminėjo, kas gi dedasi tarp jos ir Konoro. Turiu pripažinti, jaučiausi truputį įskaudinta, jog ji manimi nepasitikėjo.

—Tai tu su jais visai susipažinai praeitą vasarą?

—Na, taip.

—Manau mums pasisekė, kad jie su mumis, — tarė jis. —Niekada gerai nebuvau pagalvojęs, kaip gali būti pavojinga miškuose. Prisiminant, kas nutiko tavo tėvams, tau nebaisu?

—Kad ir kaip skambėtų keistai, bet ne. Aš visada čia jaučiausi saugi. Kol būsi budrus, viskas bus gerai. O šerpoms ir yra mokama, kad būtų budrios. Be to, Luku pasitikiu tiek, kad patikėčiau jam savo gyvybę. — Net pati nustebau, kad ištariau tai garsiai.

—Rimtai?

—Žinoma. Jis visada atrodo, kad supranta, kas vyksta.

—Kaip mačiau jis puikiai dabar leidžia laiką su Monika.

Bet ji pati prisiplakė prie jo, nedraugiškai pagalvojau.

—Tau patinka Lukas? — paklausė, greičiausiai atsakydamas į mano tylą.

—Na, tikrai nėra taip, kad jis man nepatiktų.

—Aš patinku tau?

Suvokiau, kad jis klausia kai ko kito.

Prieš man atsakant, plaukai ant sprando ir rankų staiga pasišiaušė. Staigiai atsisėdau.

—Kas yra? — paklausė Meisonas.

—Mus kažkas stebi.

Jis nusiviepė.

—O, tai tikriausiai Lukas. Tas vaikinas…

—Ne, tai ne jis. — Nežinau, kaip supratau, kad ten ne Lukas, nors geriau būtų sakyti, kad aš jausčiau, jei ten būtų jis. Kai jis mane stebėdavo, jausdavau savotišką apsaugą. O dabar jaučiau grėsmę.

—Mums reikėtu eiti, — pakilau.

—Maniau, kad mes ketinome būti čia tol, kol pamatysiu krentančią žvaigždę.

—Mes iš viso nežiūrėjome į dangų. Jaučiu kažką negero. Mums reikia grįžti.

—Tai tik dėl to, kad pradėjome kalbėti apie grėsmę.

Pradėjau trinti rankas.

—Tai ne dėl to. Eime Meisonai. Juo labiau rytoj laukia sunki diena. Man reikia šiek tiek numigti.

Jis nenoriai pakilo ant kojų.

—Gerai.

Surinkau alaus skardines ir padaviau Meisonui.

—Jos dabar bus lengvesnės jas nešant. Juk mes negalime teršti miško.

—Na, manau pasiimti alų, vis dėlto, nebuvo jau tokia gera idėja. — Galėjau patyti jo šypsena. —Na bent jau, jo dėka, praleidau su tavim šiek tiek laiko.

Kai judėjome atgal į stovyklą, negalėjau atsikratyti jausmo, kad mus stebi kažkas pavojingo. Tada ir pamačiau jį, pasislėpusį šešėliuose šiek tiek tolėliau. Matėsi tik jo švytinčios pilkos akys. Vilkas. Jam užteko vos šiek tiek pajudinti galvą, kad pamatyčiau, jog jis visiškai juodas.

Jis mus stebėjo.

Lukas sakė, kad vilkai nepuola žmonių, bet aš nebuvau tuo tikra.

—Aš mačiau tokį vilką tą naktį, kai sekiau jus einančias į gimtadienio vakarėlį, — tarė Meisonas.

—Tikrai?

—Manęs tada vos širdies smūgis neištiko. Jis tiesiog išlindo iš šešėlio, kai buvau pakeliui atgal į trobelę.

Tai, ką šiandien jaučiau, buvo labai panašu į anos nakties pojūčius. Bet kodėl vilkas turėtų mane sekti?

—Manai, kad jis pavojingas? — paklausė Meisonas.

Taip! Šaukė mano protas.

—Nežinau, — atsakiau. Žinojau tik tiek, kad šiuo vilku nepasitikėjau. Kažkas iš jo pusės siuntė signalą, kad jis ieškosi bėdos. Arba tai, arba aš išgėriau viena skardine per daug.