4 skyrius

— Vilkolakiai? Negi tikrai tiki, kad jie egzistuoja? — aš vos nepaspringau bandydama užgniaužti juoką, kai to klausiau. Nors žinojau, kad parduotuvėse klientas yra visada teisus, nebuvau tikra, ar ši mantra galiojo ir čia, su mane pasamdžiusiais stovyklautojais. Šiuo atveju jie visiškai klydo, ir aš tiesiog nesugebėjau to nutylėti.
Sėdėjome keliese aplink laužavietę kartu su daktaru Keinu. Likusi diena prabėgo daugmaž panašiai kaip ir rytas – braunantis per mišką, stabtelint pailsėti, keliaujant toliau. Taip tęsėsi tol, kol priėjome šią proskyną ir Lukas paskelbė, jog čia įsirengsime stovyklą. Tuo metu jau buvo prieblanda. Dabar jau naktis ir mes kepamės zefyrus. Klišė, bet, Dieve, kokie jie skanūs.
Dr. Keinas linksmino mus pasakodamas senas istorijas apie vilkolakius. Jos buvo nuostabios, absurdiškos, bet kartu ir labai įdomios. Tada jis perėjo prie kalbų apie vilkus, pastebėtus šituose miškuose. Vilkus, kurie pagal jo įsitikinimą, buvo vilkolakiai. Jis buvo įsitikinęs, kad būtent šituose miškuose jie medžiodavo ir kartu taip pat slėpdavosi nuo tikro pasaulio.
— Kodėl tuo taip sunku patikėti? — Dr. Keinas klausimu atsakė į mano klausimą. Jis sėdėjo nedidelėje sulankstomoje kėdutėje, atrodydamas labai profesionaliai. Viskas, ko jam dar reikėjo, buvo raudona varlytė. — Kiekviena tauta turi savo legendas apie pavidalo keitėjus. Legendos yra apipintos faktais.
— Dėl šito sutinku su Kailu, — tarė Lindsė, sėdėdama šalia Konoro. — Vilkolakiai egzistuoja tik fantastikoje. Sniego žmogus ir Loch Neso pabaisa buvo demaskuotos.
— Nesu tikras, — tarė Konoras. — Profesorius Keinas galėtų būti ir teisus. Vienas vaikinas iš mano bendrabučio tikrai galėjo būti vilkolakis. Jis niekada nesiskusdavo, nesikirpdavo plaukų ar maudydavosi. Net sunku pavadinti jį žmogumi.
Sutramdžiau dar vieną juoko priepuolį. Bent jau nei vienas iš mūsų ne priėmė jo teorijų rimtai.
— O kas būtų, jei tai yra tikra, kad vilkolakiai iš tikrųjų apsigyvenę šituose miškuose? — paklausė Meisonas.
Jis sėdėjo ant rąsto netoli manęs. Jis labai jau atidžiai kepė savo zefyrus; lėtai ir iki tol, kol taps auksinės spalvos. Normalią dieną aš nebūčiau turėjusi tiek kantrybės. Šį vakarą aš buvau tokia pavargusi, kad neturėjau kantrybės nei lašelio. Mano zefyrai būdavo trumpam įkišami į ugnį ir tada nukeliaudavo tiesiai man į burną.
— Na, tada mes visi esame pasmerkti mirčiai. — Pašmaikštavau siaubo filmų mokslininko balsu. Viskas, ko man dabar trūko, tai žaibo ir griaustinio papildomam efektui sukurti.
Konoras ir Lindsė kikeno iš mano teatrališko pasirodymo. Netgi ir studentai nusišypsojo.
— Arba mes visi pasiversime vilkolakiais, — grėsmingai tarė Lukas. Jis nesėdėjo su mumis prie laužo, o buvo atsirėmęs į medį. — Ar ne taip viskas vyksta profesoriau? Vilkolakis tau įkanda ir tampi vienas iš jų.
— Tai vienas iš variantų. Kitas – genetinis. Vilkolakiai gimsta su kažkokia genų mutacija.
— Ką? Kaip kokie X-menai? — nusišaipė Lukas.
— Netgi fantastikoje vis dėlto yra lašas teisybės,— profesroius atkakliai tvirtino.
— Bet kodėl vilkolakiai yra mutantai? — Lukas parodė kabutes su pirštais ore. — O kas, jei visi likę yra mutantai? Gal mes visi kilome iš vilkolakių?
— Įdomi teorija, bet, jei taip būtų, ar jų rūšis nebūtų dominuojanti? Jie medžiotu mus, o ne atvirkščiai.
— Mes juos medžiosime? — Rafas paklausė.
— Sudariau klaidingą įspūdį, — atsakė profesorius. — Aš turiu galvoje jų aptikimą.
— Jeigu jie nenorės būti aptikti, tai jie seks mus? — Britanė pasakė. — Kas tada?
— Aš manau, kad dėl to mums nėra ko jaudintis šią naktį, — tarė Lukas žvelgdamas į dangų. — Šiąnakt ne pilnatis.
— Taip būtų, jeigu jų pasikeitimas būtų įtakojimas mėnulio fazių, — profesorius įsiterpė. — O kas, jeigu jie gali transformuotis savo noru?
— Na, tada sakyčiau, jog mes papuolėme į didelę bėdą. — Lukas ištarė tai bejausmiu veidų, dėl to nesupratau, ar jis kalba čia rimtai, ar tik erzina jį.
— Negi tu rimtai tuo tiki? — paklausiau. Lukas buvo paskutinis asmuo, kad manyčiau, jog jis tikėtų šią nesąmone.
Jis mirktelėjo man ir mano širdis suspurdėjo.
— Žinau tik tiek, kad šiąnakt užsisegsiu savo palapinę, ir neišlysiu iš jos iki pat ryto.
— Palapinė tikrai nesulaikys vilkolakio, — tarė Meisonas prieš papūsdamas į savo zefyrą.
— Niekada niekur nebuvo užfiksuota, kad sveikas vilkas užpultų žmogų. — Lukas metė iššūkį jam.
— Žmogau, juk mes nekalbame apie vilkus. — Aštriai atsakė Meisonas, atsigręždamas į Luką. Taip darant, jo lazdelė su zefyru pasislinko ir zefyras išsivoliojo purve. Nežinau, kodėl tai man parūpo. — Mes kalbame apie vilkolakius. Apie žmogų, kuris pasiverčia į pabaisą. Jie čia, miške. Ir mes pasistengsime tai įrodyti.
O anksčiau tu klausinėjai manęs apie psichologo terapija?!
— Tai visa šita ekspedicija yra tik dėl to? — Lukas paklausė mirtinai ramiu balsu, nuo kurio mano nugara perėjo šiurpas.
— Meisonas truputį per daug įsiaudrinęs, — tarė dr. Keinas. — Mes tiesiog tikimės aptikti kelis vilkus ir juos patyrinėti. Pripažįstu, mane labai domina teorija apie likantropiją. Ar aš tikrai tikiu, kad tai egzistuoja? Nepasakyčiau, bet esu atvirų pažiūrų tokiai galimybei.
— Prieš kelis dešimtmečius vilkai buvo prie išnikimo ribos. Kelis vilkus buvo atgabenę atgaivinti populiacijai. Tikrieji vilkų protėviai, kurie čia gyveno, greičiausiai jau yra išmirę, bet jų palikuoniai suklestėjo. Jie saugoma rūšis, — pasakojo Lukas.
— Mes tikrai nežadame jiems pakenkti, — profesorius patikino Luką.
— Na, tada, gal jums pasiseks ir juos sutiksite, — Lukas pasitraukė nuo medžio. — Einu miegoti. Rytoj anksti pradėsime keliauti toliau. Rafai, įsitikink, kad viskas saugiai yra palikta nakčiai.
— Būtinai, — atitarė Rafas prieš įsikišdamas zefyrą į burną.
Iš karto po to, kai Lukas įlindo į savo palapinę, įtampa prie laužo atslūgo. Man pasirodė, jog ne aš viena pastebėjau, kad Lukas su Meisonu vos nesukėlė skandalo.
— Meisonai, tu tikrai tuo tiki? — paklausiau.
Krizendamas papurtė galvą
— Nea, bet ar ne būtų šaunu, jei tai būtų tiesa?
— Filmuose jie visados yra šiek tiek pašėlę, — priminiau jam.
— Vieną kartą man buvo įkandęs vilkas, — pranešė Meisonas.
— Rimtai?
— Aha, — jis pasilenkė ir atsivyniojo vieną kelnių klešnę. Ant jo blauzdos buvo baisingas randas. Iškando gabalėlį mėsos.
— Nuo tada Meisonas domisi vilkais, — Profesoriaus balse buvo justi pasididžiavimas.
— Bet Lukas sakė, jog nėra užfiksuota jokių užpuolimų.
— Spėju, kad ne viską jis žino, — tylutėliai tarė Meisonas, nuo ko man net oda pašiurpo.
— Tai dabar pasiverti vilkolakiu per pilnatį? — paklausė Lindsė.
— Cha, norėčiau.
— Mane visados žavėjo vilkolakiai, — tarė Lindsė. — Filmuose jie turi tokį blogą įvaizdį. Demonai iš pragaro. Manau, kad yra tiesiog metafora apie tai, kaip mes elgiamės su žmonėmis, kurie yra kitokie.
— Tai tiesiog yra prasimanymas, Lindse. — Konoras įsiterpė. — Ten tikrai nėra jokios paslėptos žinutės ar tiesos. O juo labiau, jokia mergina kino teatre nespiegs ir nesiglaustys prie tavęs, jei filme vilkolakiai bus pavaizduoti kaip mieli ir supratingi.
— Taip yra įprasta, kad jie blogiukai. Nors kartą norėčiau pamatyti vilkolakį pavaizduotą kaip didvyrį.
— Tu viską priimi per daug asmeniškai, — pareiškė Meisonas, pradėdamas kepti dar vieną zefyrą.
— Na, ką galiu pasakyti, man patinka iltis turintys plėšrūnai.
— Vampyrai irgi turi blogą reputaciją. — Britanė tarė. — Ar jis juos žadi ginti?
— Yra daugybė vampyrų, kurie yra pavaizduoti kovojantys su savo potraukiu kraujui, norinčių būti kilniais. Aš tik sakau, kad būtų smagu kartas nuo karto pamatyti kilnų vilkolakį.
— Jie visada praranda savo žmogiškumą, kai transformuojasi. — Išsiblaškęs pasakė Meisonas. Jis ištraukė iš ugnies tobulai apskrudusį zefyrą ir apsižvalgė. — Arba bent jau taip dažniausiai būna filmuose.
— Visuose legendose vilkolakiai daro baisius, neatleistinus dalykus, — pasakė Keinas. — Visiškai natūralu, kad šiuos dalykus Holivudas įterpia į istorijas.
— Bet vis dėl to, — sumurmėjo Lindsė atrodydama, kad jau išeikvojo visus argumentus. —Vis viena tai buvo kvaila.
Meisonas pasiūlė man apskrudusį zefyrą.
— Negaliu jo paimti, — tariau jam. — Tu taip vargai, kad iškeptum jį taip tobulai.
— Stengiausi, kad jis būtų tobulas tau.
Kaip galėjau atsisakyti? Įsikišau jį į burną. Jis buvo dieviškas. Nusišypsojau Meisonui. Jis nusišypsojo man. Kai mes nediskutavome apie vilkolakius, o Luko nebuvo niekur šalia, aš džiaugiausi jo draugija. Ir su juo buvo saugu. Ir jis nevertė manęs daryti kažką, ko aš nenorėjau.
Po to kai mes su Britane ir Lindse sulindome į savo palapinę, Britanė susirangė savo miegmaišyje, pasivertė ant šono ir, netarusi nei žodžio, užmigo. Klausiamai pažiūrėjau į Lindsę. Ji truktelėjo pečiais.
— Kažkas ją kamuoja. Tik nežinau kas.
Mes irgi sugulėme į savo miegmaišius. Lindsė užgesino žibintą, ir paliko šviesti tik mažą žibintuvėlį, kuris skleidė vaiduoklišką švieselę.
— Tai kas vyksta tarp tavęs ir Meisono? — tyliai paklausė ji.
— Nesu tikra. Na, jis man patinka.
— Turi būti atsargi su vaikinais. Kai kurie iš jų mano, kad šerpos tam ir yra skirtos, – kad su mumis yra lengva.
— Nemanau, kad Meisonas yra toks. O juo labiau su manimi nėra lengva.
— Tiesiog būk atsargi. Nenoriu, kad nukentėtum per pirmąją ekspediciją.
— Galiu praleisti su juo laiką, bet niekada nesivelčiau į rimtus santykius su tuo, kurio greičiausiai daugiau nebepamatysiu.
— Aha, visos tai sako— Britanė sumurmėjo.
— Galvojom, kad tu miegi,— tarė Lindsė.
— Kaip galiu užmigti, kai jūs plepate?
Lindsė parodė liežuvį Britanės nugarai. Susilaikiau nesukikenusi. Lindsė atsigulė atgal į miegmaišį, susirangė miegui ir tyliai šnibžtelėjo
— Tik būk atsargi.
Spoksojau į palapinės lubas. Lindsė pageidavo, kad kišeninis žibintuvėlis atstotų naktinę lemputę. Praeitais metais, kai stovyklavome, sužinojau, kad ji nėra visiškos tamsos gerbėja. Vėlai naktį, kai mano įtėviai užmigo, aš įsliūkinau į jos palapinę. Daug valandų mes praplepėjome apie mokyklą, drabužius ir vaikinus. Ji buvo pirmasis žmogus be mano šeimos, kuriam aš papasakojau apie savo nužudytuosius tėvus. Kažkodėl, neskaitant praeitos nakties, su ja aš būdama nesapnuodavau košmaru, galbūt dėl to, kad ji nesiejo manęs su mano praeitimi. Iš kažkokios pusės, ji buvo žymiai efektyvesnė nei mano psichologas.
Praeitą vasarą taip pat sutikau ir Britanę, bet mes nebuvome tokios artimos. Galbūt todėl, jog jaučiau, kad ji turi ir savų problemų. Dabar ji truputėlį knarkė, tiksliau, šiek tiek šnarpštė, panašiai kaip namie mano šuo Fargas.
Bet ne šviesa ar garsas neleido man užmigti. Tai buvo vilkai. Jie nekaukė, bet nujaučiau, kad jie trinasi kažkur netoliese. Jeigu tai, ką Lukas sakė, buvo tiesa, tai jie buvo tiek, kurie buvo atveržti čia prieš dvidešimt metų. Tada, kai mes su tėvais stovyklavome tą vasarą prieš daug metų, jie jau buvo čia. O gal tikrai tie medžiotojai matė vilkus? Ar mes stovyklaujame dabar netoli tos vietos, kur žuvo mano tėvai?
Praeitą vasarą nenorėjau aplankyti tos vietos. Nebuvau tam pasiruošusi. Be kita ko, niekas neatrodo, kad prisiminė, kur tiksliai buvo ta vieta. Arba bent jau jie taip sakė. Galbūt jie manė, kad tai mane per daug traumuos. Bet šiąnakt prisiminiau tą iš gerklės gilumos sklindantį urzgimą ir tai tikrai nebuvo kilę iš mano sapnų. Gal mes bėgome nuo vilkų? Bet Lukas sakė, kad vilkai nebuvo užpuolę žmonių, taigi mano pamąstymai visiškai buvo nesąmoningi.
Kas iš tiesų nutiko tą dieną?
Atsisegiau miegmaišio viršutinę dalį ir atsisėdau. Staiga pajaučiau, kad man žūtbūt reikia išlįsti iš palapinės. Prieš tai nepasivarginau nusirengti, tai viskas, ką man dabar reikėjo padaryti, buvo tik užsidėti batus. Griebiau žibintuvėlį ir taip tyliai, kaip tik galėjau, prasegiau palapinę ir išlindau laukan.
Keli žibintai vis dar švietė, bet nei vieno žmogaus nesimatė aplink. Nenorėjau kompanijos. Aš tik norėjau… Net nežinau ko.
Stok prieš savo baimę, daktaras Brendonas ragindavo mane. Būtų žymiai lengviau, jei tiksliai žinočiau, kokios gi buvo tos baimės. Neturėjau net užuominos. Tik nujaučiau, kad ateina kažkas reikšmingo ir aš esu ant pasikeitimo ribos. Nežinojau, ko laukti, bet nujaučiau, kad tai susiję su mano praeitimi ir tai įtakos mano ateitį. Turėjau klausimų, bet ne atsakymų – baimės be pagrindo.
Apėjau aplink palapines ir pajudėjau į medžių tankumyną. Spėjau žengti tik kelis žingsnius, kai išgirdau tylius balsus. Jie sklido visai šalia, netoli iš vienos palapinių.
Žinojau, kad tai ne mano reikalas, bet vis viena prisliūkinau arčiau.
— Žinau, tėti. Dieve, kiek dar kartų turėsiu atsiprašinėti? — atpažinau balsą. Tai buvo Meisonas.
— Mes juk nenorime sukelti įtarimų.
— Taigi, tu pirmas pradėjai kalbėti apie vilkolakius.
— Kaip apie legendą.
— Bet tu atrodei kaip pamokslininkas, kalbantis apie vilkolakius. Dėl to Kaila ir paklausė, ar tu jais tiki. Tu pridarei nemažiau žalos negu aš.
— Tiesiog turime būti budrus ir labiau apgalvoti tai, ką mes sakome jiems.
— Kaip jau sakiau, ne aš pradėjau.
— Rimtai, Meisonai, bet kuris iš mūsų gidų gali būti vienas iš jų.
Turėjau užsidengti ranka burną, kad nepradėčiau kvatoti.
— Dedu galvą, kad tai Lukas, — tarė Meisonas ir aš dar labiau buvau šokiruota. — Jis per daug tylus. Labai keista, kad jis gali taip ramiai stovėti, kaip statula. Ir kodėl jis vis dingsta, kai mes sustojame pailsėti? Ką jisai daro, kai pasišalina?
— Mes išsiaiškinsime. Nesijaudink, mes tikrai išsiaiškinsime.
Stovėjau priblokšta, kol jų balsai tolo, jiems einant į savo palapinę. Apie ką jie šnekėjo? Jie mano, kad kažkuris iš šerpų yra vilkolakis? Kad Lukas yra vilkolakis?
Apskritai mintis, kad žmonės pasiverčia į žvėris, buvo juokinga, bet mintis, kad kažkas visiškai tuo yra įsitikinęs, buvo siaubinga. Pagalvojau apie visą įrangą, kurią jie nešėsi. Ar toje didelėje dėžėje buvo narvas? Ar jie planuoja sugauti vilką? Ir kai jie supras, kad vilkas yra tiesiog vilkas, kas tada?
Žinojau, kad žmonės tikėjo įvairiais neegzistuojančiais dalykais, bet šito buvo šiek tiek jau per daug.
Kuo tyliau ir atsargiau nusliūkinau atgal prie medžių. Visiškai nenorėjau, kad jie mane išgirstų ir suvoktų, kad aš jų klausiausi. Nemaniau, kad jie mane nužudytų ar dar ką nors padarytų, kad mane nutildyti, bet truputėlį jaučiausi išsigandusi dėl jų ketinimų. Bet, ar kėlė jie mums grėsmę? Vieni žmonės žvalgydavo dangų ieškodami NSO ženklų. Kiti tikėjo, kad jie buvo pagrobti ateivių ar, kad pabuvojo jų erdvėlaivyje. Kiti mokėdavo nežmoniškus pinigus už įrangą, kuri turėtų padėti aptikti vaiduoklius. Gerai pagalvojus, neturėtų atrodyti labai keistai, kad kažkas tiki vilkolakiais. Maniau, kad tai buvo visiška nesąmonė, bet, kol jie niekam nekenkia, jie irgi turi teisę tyrinėti mišką.
Kai jau maniau esanti pakankamai toli, kad manęs nepastebėtų, įsijungiau žibintuvėlį. Nors jis ir nesuteikė pakankamai šviesos, aš vis viena jaučiausi patogiai, kaip tik įmanoma, būdama apsupta medžių. Girdėjau vėjelyje šnarančius lapus kaip lopšinę. Viena beprotišką sekundę pasirodė, jog išgirdau savo dainuojančią mamą. Netikiu vaiduokliais, bet tikėjau, jog siela ar dvasia, tai, kas padaro mus, tuo, kas mes esame anapus mirties. Taigi, galbūt tikėjimas vilkolakiais nėra jau tokia beprotiška mintis.
— Keliauji kažkur, miesto mergaite?
Atsukau žibintuvėlio spindulį į tą pusę, iš kurios pasigirdo balsas. Lukas stovėjo šalia manęs. Negirdėjau jo prieinant. Kaip jam pavyko ateiti taip tyliai?
Prispaudžiau ranką prie krūtinės, kur tankiai plakdama širdis grasino iššokti iš krūtinės.
— Jetau, vos negavau širdies smūgio. — Mano balse buvo justi kaltinimas.
— Ką tu čia veiki? — paklausė.
— Negalėjau užmigti.
— Tai tau pasirodė gera idėja klajoti nuklydus nuo stovyklos?
— Aš neklajojau, tiesiog… — kaip man pasiaiškinti? Primerkusi akis pažiūrėjau į jį. — O ką tu čia darai?
— Taip pat negalėjau užmigti. Kas tau trukdė užmigti?
Kadangi gailėjausi paatviravusi prieš tai Meisonui, nusprendžiau atsakyti miglotai.
— Tiesiog daug kas sukasi galvoje.
— Tavo tėvai buvo kažkur čia nužudyti, tiesa?
Jo balse girdėjau supratimą ir užuojautą.
— Iš kur sužinojai? — paklausiau.
— Kažkur išgirdau praeitą vasarą. Mums buvo pasakyta, kodėl esi čia, kad mes nepasakytume kažko netaktiško, kol lydėsim tave į miško gilumą. Tikriausiai buvo sunku čia sugrįžti.
Linktelėjau, staiga gerklę užspaudė neišverktos ašaros.
— Aha.
— Jei nori dar šiek tiek pasivaikščioti, eisiu kartu.
— Ačiū, bet… aš nenusiteikusi bendravimui.
— Jokių pašnekesių. Tiesiog pasivaikščiosime. Prižiūrėsiu tave, apsaugosiu.
— O jei mes pasiklysime?
— Šiuos miškus pažįstu kaip savo penkis pirštus. Kai augi Tarante, tavo žaidimų aikštele tampa nacionalinis miškas.
— Gerai aišku. Jeigu tu ne prieš. Man tiesiog dar reikia šiek tiek pasivaikščioti. — Pradėjau eiti, o jis prisitaikė prie mano tempo. Man nepatiko to pripažinti, bet jaučiausi žymiai geriau jausdama jį šalia, negu būnant tik vienai apsuptai medžių ir pašviečiant mažam žibintuvėliui. Netgi buvo miela, kad jis eina greta ir nereikia stengtis palaikyti pokalbį.
Tai keista, bet vaikščiojant galėjau užuosti jo išskirtini odos kvapą. Tai buvo žemiškas kvapas, kaip aplinkinių medžių. Jis buvo malonus, galingas ir seksualus. Negalėjau patikėti, koks jis tylus. Sekundėlei nuleidau žibintuvėlį į apačią. Jis vaikščiojo basas.
— Ar tai nėra šiek tiek pavojinga? — paklausiau nusukdama žibintuvėlį atgal į kelią priešais.
— Mano pėdos užgrūdintos. Basas lakstau nuo kūdikystės.
— Tu judi taip tyliai.
— Teko to išmokti. Konoras, Rafas ir aš žaisdavome karą su kitais vaikais. Vienintelis būdas laimėti būdavo prisiartinti prie jų nepastebėtam.
— Ir tau patinka nugalėti.
— Visiškai. Jokio tikslo kažką žaisti, jei tavo tikslas pralaimėti.
Sustojau ir atsirėmiau į medį. Nukreipiau žibintuvėlio spindulį žemyn, kad turėtume šviesos, bet mūsų veidai nebūtų apšviesti. Ir vis viena jaučiau jį stebint mane.
— Ar turi kokių blogų prisiminimų? — paklausiau. Jis žinojo šiek tiek apie manąsias, taigi norėjau išsilyginti padėtį.
— Visi jų turi.
— Tai neatsakymas.
— Aha, turiu kelis, — pratarė.
Jo balse nebuvo justi jokių emocijų. Supratau, kad jis nesiruošia apie tai kalbėti, tad žinoti, kad jis jų turi man pakako. Sunkiai atsidusau.
— Aš buvau su jais, kai juos nužudė. Mano tėvus. Nelabai pamenu, kas nutiko. Atsimenu tik aidint šūviams. Jie buvo labai garsūs. O tada mano tėvai buvo mirę. Tai mane varo iš proto pastaruoju metu, tiksliau nuo tada kai atvažiavau čia. Praeitais metais jaučiausi kaip tūnanti apsauginiame burbule, bandžiau neprisileisti praeities. Nenorėjau su tuo susidurti. Bet šiais metais viskas buvo kitaip. Atrodo, kad dalis manęs nori išsilaisvinti. Negaliu to paaiškinti, bet man atrodo, jog esu ant ribos atsiminti kažką svarbaus.
Jis prislinko arčiau manęs, krumpliais perbraukė man per skruostą. Iki tos akimirkos nesuvokiau, jog verkiu. Susigėdusi nusijuokiau.
— Atsiprašau. Nenorėjau tavęs apkrauti savo rūpesčiais.
— Viskas gerai. Turėjo būti sunku čia sugrįžti. Aš myliu šiuos miškus, o tu tikriausiai jų nekenti.
— Atrodytų, kad turėčiau, bet taip nėra. Kai aš čia, man atrodo, jog esu arčiau savo tėvų.
Jis tylėjo. Keista, bet tai tik dar pagerino mano nuomonę apie jį, kad nebandė kažko pasakyti, nes viskas būtų buvę banalu. Pagalvojau, kad gal turėčiau atsitraukti, bet taip nepadariau. Net jeigu jis matė mano skausmą, jis jo nėra patyręs.
— Pagal mano psichologą, aš turiu pažvelgti į tai kas įvyko, bet aš tiesiog norėčiau tai pamiršti. Sapnuoju košmarus… visa tai yra neprasminga.
Jo krumpliai vėl lietė mano veidą, nykštys braukė skruosto liniją. Tai nepaprastai ramino. Netgi tamsoje, jis žvelgė man į akis.
— Tai įvyko naktį ar dieną? — jis tyliai paklausė.
— Naktis. Beveik naktis, bet dar nebuvo visiškai sutemę. Pakankamai dar šviesu kažką įžiūrėti, bet ne viską. Ne taip tamsu, kad reiktų žibintuvėlio.
— Jūs buvote visi kartu?
— Taip, jie man norėjo kažką parodyti. Mes atsiskyrėme nuo kitų. — Sumirksėjau bandydama prisiminti. — Pamiršau, kas buvo tie kiti. — Kas jie buvo? Šeima? Ne, tada jie būtų mane priglaudę. Draugai? Papurčiau galvą. — Nepamenu, kas jie tokie. Manai, kad tai svarbu?
— Aš ne tavo psichologas. Ką tėvai norėjo tau parodyti?
— Nepamenu. Aš buvau išsigandusi, manau, kad kažką mačiau. Nesu tikra.
— Nesuk dėl to galvos. Jeigu tai svarbu, ateis laikas ir prisiminsi.
— Maniau, kad nesi psichologas.
— Nesu. Bet kartais daug geriau nesistengti išvis, negu stengtis per stipriai.
— Jokios logikos tame.
Tamsoje jo dantys suspindėjo baltai. Aš vos susilaikiau nenukreipusi žibintuvėlio šviesos jam į veidą, kad įsitikinčiau, jog jis iš tiesų šypsosi. Esant čia, toliau nuo kitų, kur jis buvo tik paprastas vaikinas, o ne lyderis, jis nebebuvo jau toks bauginantis.
— Na, tai kodėl negalėjai užmigti? — paklausiau darydama prielaidą, kad jo atsakymas nebuvo tiesiog pakartojimas maniškio.
— Visos tos šnekos apie vilkolakius privertė mane drebėti iš baimės.
Jis man nusišypsojo.
— O tikrai. Tu bijai didelio, baisaus vilkolakio.
Jis ir vėl nusišypsojo. O jo šypsena buvo neįtikėtinai seksuali.
— Jie mano, kad tu esi vilkolakis, — tariau ir bandžiau paaiškinti. — Profesorius Keinas ir Meisonas.
— Tikrai? — Girdėjau linksmumą jo balse.
— Tau atrodo tai linksma.
— Bent jau iki tol, kol jie nesinešioja su savimi sidabrinių kulkų.
— O, nuostabu. Tu tikrai tiki visu tuo, ar ne?
— Ne, bet aš visai nenoriu, kad jie pradėtu šaudyti į vilkus, kuriuos mes galime sutikti.
— Tu juos saugai.
—Praleidau labai daug laiko šituose miškuose. Pažinau šiuos gyvūnus. Nenoriu matyti jų nukentėjusių. Lygiai taip pat, kaip nenorėčiau matyti nukentėjusios tavęs.
Jis šiek tiek palenkė galvą ir aš netikėtai suvokiau, jog jis ruošiasi mane pabučiuoti. O kur dar nepaminėjus – aš to beprotiškai norėjau, kad tai jis padarytų.
Staigiai pasigirdęs kaukimas tolumoje privertė mus sustingti. Tai buvo vienišas garsas. Kažkodėl tai privertė mane pagalvoti apie gedintį gyvūną.
— Mums verčiau grįžti, — tyliai tarė Lukas, atsitraukdamas nuo manęs.
Palinksėjau.
Nusukau žibintuvėlį atgal į takelį.
— Iš tiesų tai tuo keliu, — pasakė Lukas imdamas mane už rankos ir rodydamas kelią.
— Ar tu tikras?
— Tikrai taip.
Nebuvau tikra, kaip aš sugebėjau pasukti priešinga kryptimi prieš tai, bet dabar leidau jam rodyti kelią. Greitai pamačiau blankią švieselę skleidžiamą mūsų stovyklos.
— Dėkui, kad ėjai su manimi, — tariau lįsdama į savo palapinę.
— Visada, kai užsinorėsi pasivaikščiot, duok man žinią. Nesaugu vaikščioti vienai.
Tik tada kai jau buvau susirangiusi miegmaišyje, prisiminiau, jog jis tai buvo vienas miške. Tai kodėl jam vienam būti miške saugu, o man vienai jau ne?
Tada išgirdau dar vieną vilko kauksmą. Šitas vilkas buvo žymiai arčiau, taip arti, kad galėčiau prisiekti, kad jis kaukė visai šalia mano palapinės. Pamaniau, jog turėčiau būti išsigandusi, tačiau kaip anksčiau miške būnant su Luku, taip ir dabar, mane tai nuramino.
Užmigusi sapnavau vilkus ir pirmą kartą per labai ilgą laiką sapnuodama juos neprabudau klykdama.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą