3 skyrius

Luką susiradau po kelių minučių. Nerodžiau jam Meisono dovanos, ir dalis manęs tikėjosi, kad jis jos nepastebės. Nežinau kodėl, bet nemanau, kad jis pritartų tam.
— Vakar naktį Meisonas buvo miškuose, — pasakiau jam. — Manau, kad tai jį aš girdėjau.
— Žinau, kad jis ten buvo. Aš jį užuodžiau.
— Nesupratau?
— Na muilas, kurį jis naudoja… labai aštriai kvepia. Bet kokiu atveju, nemanau, kad tai ką jaučiau mus stebint buvo jis.
— Bet jis sakė, kad mus stebėjo.
— Na, galbūt tada tai buvo jis.
Supratau, kad jis tiesiog tai pasakė, kad nereikėtų daugiau ginčytis.
— Neatrodai, kad būtum tuo įsitikinęs.
— Vis vieną manau, kad mes turėtume būti budrūs.
Linktelėdama pritariau jam.
— Eime! — jis šūktelėjo grupei.
Kai Lukas sakė, jog mes vesime grupę, matyt, jis turėjo omenyje, kad jis ves grupę, o aš seksiu iš paskos. Sakiau sau, jog mes neturime kito pasirinkimo, nes takelis labai siauras. Šiandiena mes einame gerai išmintu takeliu, kur net šakos netrukdė praeiti, bet žinojau, kad teks įžengti ir į niekieno netyrinėtą plotą. Tada prasidės mano mėgstamiausia žygio dalis. Tai nuotykis, kai nežinai, kas gi slepiasi už kiekvieno kampo. O dabar, didžiausia staigmena buvo tai, kad be galo mėgaujasi stebėdama jo judesius priekyje. Jis atrodė labai savimi pasitikintis ir drąsiai statydavo kojas.
Žinojau apie jį tik tai, kad jis studijuoja universitete, ir čia grįžo tik dėl vasaros darbo ir to nepakako, kad tai patenkintų mano smalsumą.
Žinojau, kad jo kūno sudėjimas nuostabus. Jis lengvai kvėpavo, o mano kvėpavimas buvo toks sunkus, kaip gimdančios moters. Takas buvo su nuolydžiu, o miško reljefas buvo kalnuotas. Taip keliauti buvo tikra treniruotė. O aš maniau, jog esu visai neblogai fiziškai pasiruošusi. Cha!
— Dar truputėlį paeisime ir sustosime, — pagaliau Lukas pravėrė burną.
Jaučiausi pažeminta, kad jis ne tik girdėjo mano sunkų kvėpavimą, bet jautėsi įpareigotas pranešti, jog pastebėjo mano pastangas keliauti neatsiliekant.
— Viskas man gerai.
Lukas atsisuko į mane net nesulėtinęs savo žingsnių.
— Tačiau profesorius su savo studentais akivaizdžiai kenčia.
Pagalvojau apie akivaizdų priešiškumą Meisonui, ir atvirkščiai, Meisono jam.
— Ar bandai kažką įrodyti jiems?
— Jeigu taip būtų, aš tada iš viso nesustočiau.
Taip, greičiausiai tikrai jis galėtų eiti visą dieną nesustodamas. Pajutau keistą jausmų mišinį — ir susižavėjimą ir pavydą. Nesupratau, kodėl man tai rūpėjo, bet aš labai norėjau jam prilygti, padaryti įspūdį savo ištverme. Norėjau jį nustebinti.
Takas šiek tiek praplatėjo. Jis šiek tiek sulėtino savo tempą, kad mes susilygintume.
— Kiek jau laiko esi šerpa? — paklausiau.
Jis pažvelgė į mane savo sidabrinėmis akimis.
— Keturis metus.
— Ar tai ir yra priežastis, kodėl mane paskyrė į tavo komandą? Dėl to, kad tu toks patyręs?
Atrodė, kad jis lyg tyrinėtų mano veidą prieš atsakant.
— Aš paprašiau tavęs.
Aš net išsižiojau, bet manau, kad jis nespėjo to pastebėti, nes tuo metu suklupau susipainiojus kojoms. Lukas taip greitai atsirado prie manęs, pagavo ir pastatė mane ant kojų dar prieš spėjant man nukristi ir būti prispaustai sunkios kuprinės, ir tai stipriai mane nustebino. Jo didelės, šiltos rankos sugriebė manąsias.
Nors ir turėjau jaustis pažeminti dėl savo nerangumo, visai apie tai negalvojau. Mane suintrigavo tai, ką jis pasakė prieš tai.
— Kodėl? — paklausiau. — Kodėl paprašei manęs?
— Nes nemaniau, jog kas nors kitas galėtų tave geriau apsaugoti nei aš.
— Nes tu esi kas? Super šerpa? Ir tau atrodo, jog aš negaliu pasirūpinti savimi?
— Na, juk ne aš ką tik suklupau.
Nusprendžiau, kad būtų kvaila ginčytis dėl to.
— Ar mes čia sustosime? — prisiartinusi paklausė Lindsė, ir keistai mane nužvelgė.
— Taip. — Atsakė Lukas. Jis paleido mane, atsitraukė, lengvai nusiėmė kuprinę, panašiai kaip eiliniai žmonės nusiima švarkelius, ir atrėmė ją į medį. Šiek tiek įdėjus pastangų ir aš padariau tą patį.
— Sustojome penkiolikai minučių. Nepamirškite atsigerti vandens. — Lukas tarė, kai visi mus prisivijo. — Einu išžvalgyti apylinkes.
Dar prieš kam nors atsakant, jis jau buvo dingęs.
Na ir gerai, būk toks. Pagalvojau. Įrodyk, kad esi ne žmogus, ir tau poilsio nereikia.
— Negi tas vaikinas niekada nepavargsta? — irzliai paklausė Meisonas sėsdamasis ant žemės.
— Visi sako, kad jis geriausias, — atitarė profesorius Keinas. Jo plaukai vis dar buvo tamsūs, tik vietomis nubalinti žilų sruogų. Net ir su stovyklavimo drabužiais jis vis dar atrodė kaip dėstytojas, kuris tuoj pat pradės paskaitą. Tikrai jis nebuvo panašus į Indianą Džounsą. Profesorius nuskubėjo prie dviejų savo studentų, Tailerio ir Etano, kurie nešė didžiulę medinę dėžę, sunkiai kvėpuodami ir stipriai prakaituodami. Jis padėjo jiems saugiai pastatyti dėžę ant žemės.
— Kas toje dėžėje, profesoriau? — paklausė Konoras.
— Tiesiog įrenginiai, kurie padės mums surinkti mėginius, kai mes pateksime giliai į laukinį mišką.
— Atrodo, kad planuojate prisirinkti begalę mėginių.
Profesorius Keinas nusišypsojo, ir man tai priminė mano psichologą, kai jis duodavo suprasti, kad jis žino daug daugiau nei galiu įsivaizduoti.
— Tikiuosi rasti tokius mėginius, kurie atpirktų pinigus, kuriuos sumokėjau už šią kelionę. Į šią kelionę pasiėmiau tik tuos studentus, kurie yra godūs žinioms, todėl esu įsitikinęs, kad jie ras daug įvairių dalykų, kuriuos norės apžiūrėti iš arčiau.
Pasirodo ne vienintelis Meisonas jautė apmaudą. Net neįsivaizduoju, kiek rezervatas ėmė pinigų už šerpų paslaugas. Vieną, ką žinojau, buvo tai, kad man mokėdavo minimalią algą. Pagrindinė mintis šerpos darbo buvo galimybė vasarą praleisti miškuose. Mūsų čia nebūtų, jeigu mums nepatiktų tai, ką mes darome.
Kiti studentai— Deividas, Jonas ir Monika sėdėjo vienas šalia kito, kol šerpos maišėsi tarpusavyje. Deividas ir Jonas atrodė vyresni, nei turėtų būti studentai. Mąsčiau, gal jie tik vėliau savo gyvenime nusprendė, ką norėtų veikti. Man atrodė, jog jie jau beveik trisdešimtmečiai. Monika buvo panaši į supermodelį ir buvo labai miela. Ji buvo aukšta, šviesiai šokoladinio atspalvio oda, o jos kūnas atrodė tobulas.
Mąstant apie profesoriaus Keino norą, kad jo kelionė atsipirktų, suvokiau, jog nėra gerai atsiskirti į dvi komandas – šerpų ir studentų. Išsitraukiau iš kuprinės buteliuką vandens ir atsisėdau šalia Meisono. Jis apžiūrinėjo savo nagą.
— Kas nutiko? — paklausiau.
— Užkliudžiau ir įskilo, kai pakavausi daiktus ryte. Dabar jis kliūva visur.
— Turiu nagų dildę, kurią gali pasinaudoti. — Atsegiau kuprinės kišenėlę.
— Tu pasiėmei dildę? — Jis atrodė nuoširdžiai nustebęs.
— Žinoma. Jokia savo manikiūrą gerbianti mergina, nekeliaus į gamtą be dildės.
Juokdamasis jis paėmė iš manęs dildę, pasilygino nagą ir grąžino ją man. Įsidėjau ją atgal į kuprinę.
— Tu turėtum gerti vandenį, — priminiau jam.
— Tu teisi. — Jis išsitraukė buteliuką iš kuprinės ir gurkšnojo kelias akimirkas. Tada žvilgtelėjo į mane. — Ką žinai apie tą vaikiną?
— Kurį?
— Tą, kuriam atrodo, jog jis čia viskam vadovauja.
— Na, jei turi galvoja Luką, tai jis iš tiesų vadovauja. Turi dokumentus ir visą kitą, ir gali tai įrodyti. — Nesuprantu, kodėl stojau jo ginti.
— Nesvarbu. Ar jis kilęs iš čia?
— Taip. Na tiksliau, dabar jis mokosi koledže kažkur kitur, bet šiaip užaugęs čia.
— Keisti jo plaukai. Turiu galvoje, kieno dar plaukai turi tiek daug skirtingų atspalvių?
Man jo plaukai kaip ir patiko, bet šį kartą nieko nesakiau, nenorėjau, kad kas pradėtu galvoti, jog jaučiu kažką Lukui. Nesu tikra, kaip apibūdinti tai, ką jam jaučiu. Iš vienos pusės, jis buvo neįtikinamai karštas. Iš kitos, jis buvo vyresnis ir žymiai labiau patyręs nei aš. Tiesa ta, kad jis mane šiek tiek baugino.
— O kaip dėl tavęs? — Meisonas įsiterpė į mano keistus apmąstymus. — Aš nugirdau, kad esi iš Dalaso. Ta vieta visai šalia Kanados. Kas tave privertė nuspręsti, kad nori dirbti taip toli nuo namų?
Pirmiausia norėjau nerimtai ką atsakyti, bet visa paslaptis efektyvaus gydymo buvo ta, kad turiu atsigręžti į praeitį ir nesislėpti nuo jos. Juo labiau, kad vis dar jaučiau košmaro pėdsakus. Greičiausiai man reiktų išsipasakoti, o Meisonas kaip tik atrodė labai mielas vaikinas, kuris domisi manimi. Paliečiau jo dovanotą apyrankę ir tylutėliai pasakiau:
— Taip man patarė mano psichologas.
— Tu lankaisi pas psichologą?
Negaliu pasakyti, ar jis buvo susižavėjęs, ar pasibaisėjęs tuo. Vaikai mokykloje sužinoję, kad kas nors lankosi pas psichologą, manydavo, kad tas žmogus ant nusižudymo ribos, taigi aš niekada apie tai nekalbėdavau. Namie jaučiausi žymiai labiau atitolusi nuo savęs negu čia. Gavusi galimybe pasirinkti gyventi mieste ar miškuose, kiekvieną kartą pasirinkčiau miškus. Staiga pajaučiau norą atsiverti kitam taip, kaip dar niekada anksčiau. Linktelėjau Meisonui .
— Aha.
— Tai tu sergi kokia depresija ar ką?
Na va, taip ir nutiko, klausimas apvyniotas neigiamu požiūriu.
— Tiesiog sakykime, kad turiu šiokių tokių problemų. — Kadangi jis pateikė į skaudžią vietą, aštriai atrėžiau. — Šiuose miškuose buvo nužudyti mano tėvai. Mano psichologas mano, kad turiu leisti laiką čia, kad sugebėčiau gyventi toliau.
— O velnias, o čia tai ir baisus reikalas.
Akivaizdu, kad jam buvo sunku aptarinėti emocines problemas, ir tas bendrumas, kurį jam prieš tai jaučiau, pasirodė visiškai klaidingas. Iš karto pasigailėjau jam atsivėrusi.
— Nedažnai žmonėms apie tai pasakoju. Pamiršk, kad tau papasakojau. Net nežinau, kodėl taip padariau.
— Ei, atsiprašau. Niekada nepažinojau nieko, kieno tėvai būtų buvę nužudyti. Aš tiesiog nesitikėjau to. Kaip jie mirė? Laukiniai žvėrys?
Papurčiau galvą.
— Atleisk, bet aš nenoriu apie tai kalbėti. Neturėjau net ir pradėti apie tai kalbėti.
— Viskas gerai. Na, ne tai, kad jie mirę, bet tai, kad tu nenori apie tai kalbėti. Nuo tos akimirkos kai aš sutikau tave vakar, pajutau kažką bendro tarp mūsų. Tikrai, jei nori pasikalbėti, aš esu čia.
Neryžtingai nusišypsojau.
— Ačiū.
— Nėra už ką. Be to, man saugu išsipasakoti, juk už dviejų savaičių mes išsiskirsime. Nebent… — Jo balsas užlūžo.
— Nebent kas? — paraginau.
— Na, nebent mes labai susidraugautume. Tada kas žino. Bendraujant emeilu ir sms, didelio atstumo draugystės pavyksta.
— Ei, kur taip skubi?
— Tiesiog kalbu apie galimybes, — jis pasilenkė prie manęs. — Aš labai susidomėjęs galimybėmis.
Aš ir esu. Ar greičiau jau buvau. Tai kodėl aš nemirktelėjau ar neniuktelėjau jam ir nepastūmiau jo eiti tą kryptim? Kodėl pagavau savo besidairančią aplink, lyg daryčiau kažką neleistino? Ir kodėl aš vos neišsinėriau iš odos, kai pamačiau Luką atsirėmusį į medį ir mus stebintį?
Kas buvo su šiuo vaikinu, ir jo nuolatiniu slėpimusi grupės pakrašty? Ir kodėl, dėl Dievo meilės, aš stebėjausi, kokios priežastys jį gali laikyti?
— Turime judėti toliau, jei norime prieš temstant pasiekti numatytąją vietą, — staiga pranešė Lukas. — Miesto mergaite, tu vis dar su manimi.
Kaip taisyklė, aš esu komandos narė, išskyrus tada, kada nesu. Mes vis dar ne per toliausiai nuo gyvenvietės, ir jis galėtų parsiųsti mane atgal, jei maištaučiau. Net ir negalėčiau ginčytis dėl priežiūros, po praeito suklupimo.
Griebiau savo kuprinę, užsidėjau ją ir nuėjau prie jo.
— Negi tikrai būtina man eiti tavo šešėlyje?
— Bent jau dabar, taip. Ar tu norėtum eiti su juo?
Supratau, kad jis turi galvoje Meisoną.
— Galbūt. Kas tau darbo dėl to?
— Tu papulsi į bėdą, ir viskas, ką matysi, tai jo pasturgalį jam skuodžiant, kad pats apsisaugotų.
— Tu to nežinai.
— Aš gerai nuspėju žmones. Meisonas daug kalba, bet nekanda.
— Spėju, kad tu tai kandžiojiesi.
Jo lūpų kamputis kilstelėjo į tai, kas galėtų būti įvardinta kaip šypsena.
— Priklausomai nuo to, ar kažkas nusipelnė būti įkąstas.
Prieš man ką nors protingai atsakant, tas vypsnys panašus į šypseną išblėso ir jis tarė:
— Čia gali būti pavojinga. Būk su manimi nors kurį laiką.
Jis su manimi kalbėjo apie pavojų? Negi jisai nežinojo mano istorijos? Ir kodėl jam tai išvis parūpo? Todėl, kad esu naujokė? Ar buvo kažkas daugiau? Ir kodėl norėjau, kad būtų kažkas daugiau? Pasvarsčiau, ar verta ginčytis toliau, bet visi jau buvo susirinkę, o aš visus užlaikiau.
Gūžtelėjau, tiek kiek tai padaryti leido dvi tonas sverianti kuprinė.
— Eime, bose.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą