2 skyrius

Buvau susirangiusi mažoje, tamsioje vietoje. Buvau maža, tikriausiai dar vaikas. Buvau rankomis užsispaudusi burną, kad neišleisčiau jokio garso. Žinojau, jei nebūsiu tyli, jie mane suras. Nenorėjau, kad taip nutiktų. Ašaros riedėjo veidu. Aš drebėjau.
Jie buvo ten. Blogiečiai buvo ten. Todėl ir slėpiausi tamsoje. Niekas negalėjo manęs rasti tamsoje. Niekas manęs čia ir neras.
Tada pamačiau vis arčiau ir arčiau artėjančią švieselę. Pabaisa sugriebė mane…
Pabudau klykdama ir daužydamasi rankomis. Kažką kliudžiau su ranka ir dar labiau užrikau.
— Ei, čia tik aš,- tare Lindsė.
Lindsė įjungė lempelę prie mano lovos. Lauke vis dar buvo tamsu. Ji stovėjo tarp mūsų lovų, siaubo iškreiptu veidu.
— Kas per velnias?
Nusivaliau ašaras.
— Atleisk, tai tik blogas sapnas.
Britanė sėdėjo ant lovos, spoksodama į mane, lyg aš būčiau tas monstras iš mano sapno.
— Tu klykei taip, lyg būtum žudoma.
Papurčiau galvą.
— Ne mane, bet mano tėvus. Tai ilga istorija… — sudvejojau.
— Viskas gerai, aš suprantu. Tai privatu, — tarė Britanė.
Jutau palengvėjimą, kad Britanė suprato mano norą nesidalinti tuo.
Lindsė prisėdo ant mano lovos ir stipriai laikė apsikabinus. Jinai žinojo mano istoriją, jai papasakojau dar praeitą vasarą. Ir nuo to mūsų draugystė tik dar labiau sutvirtėjo.
— Ar tau bus viskas gerai vedant tą komandą į mišką? — paklausė Lindsė. — Mes galėtume nusiplauti nuo to ir palaukti kitos grupės.
— Ne, — purtydama galvą pasitraukiau nuo jos. — Turiu stoti prieš savo baimes, ir tai geriausias būdas tai padaryti. Man viskas bus gerai. O šiąnakt… Net nežinau, mane tikriausiai paveikė tas baugus pasivaikščiojimas miške. Jau senokai nesapnavau košmaro.
— Tiesiog atsimink, kad mes esame čia. — Ji žvilgtelėjo į Britanę.
Britanė palinksėjo.
— Taip, šerpos palaiko vieną kitą.
— Ačiū, — sunkiai atsidusau.
Lindsė nukiūtino į savo lovą.
— Ar norėtum, kad paliktume šviesą?
— Ne, viskas gerai. — Arba taip gerai, kiek galėtų būti, atsižvelgiant į mano problemas. Keisčiausias dalykas ta patiriama nepaaiškinama baimė pastaruoju metu. Atrodė, jog tai lyg koks pranašas ar kažkas panašaus – giliai tūnantis jausmas, kuris praneša, jog kažkas turėtų nutikti.
Lindsė išjungė šviesą ir aš susiraičiau po antklode. Norėčiau suprasti tai, kas mane taip trikdo. Mano įtėviai manęs nesupranta. Bendraamžiai taip pat. Bet nuo tada, kada grįžau į nacionalinį parką, tai kas mane gąsdino, atrodė, kad yra dar stipresnis nei anksčiau. Dalelė manęs vis svarstė, ar tai kaip nors susiję su mano tėvų mirtimi. O gal tai buvo kažkas mano pasąmonėje, kas buvo pasiruošęs ištrūkti? Ir jeigu tai ištrūktų, kaip pasikeistų mano gyvenimas?
Kitą rytą, kai pabudau, išliekamasis efektas po košmaro vis dar persekiojo mane. Nemalonus poveikis atrodo kabėjo aplink mane, kai voratinklis, kurio nepavyko nuvalyti. Prisiverčiau galvoti apie ką`nors kitą.
Mano gimtadienis.
Nesijaučiau nors kiek vyresnė. Bet dėl kažkokios priežasties jaučiausi labiau patyrusi, galinti geriau flirtuoti su vaikinais, dabar kai tapau septyniolikos. Nors vis dėlto jaučiausi tokio pat amžiaus.
Silpna švieselė spigino iš po užuolaidos. Neužilgo turėjo brėkšti. Mano pirmoji diena su tikra užduotimi. Pagaliau turėjo prasidėti mano nuotykių vasara. Negaliu to sulaukti.
Pastarąją savaitę turėjau labai daug įvairių treniruočių ir pasiruošimo darbų. Pirmoji užduotis bus man kaip išmėginimas. Pasilenkiau ir įjungiau šviesą. Lindsė sunkiai atsiduso ir pakišo galvą po pagalve, murmėdama kažką panašaus į eik šalin.
— Nekreipk į ją dėmesio, — tarė Britanė lipdama iš lovos. Tuoj pat puolė ant žemės ir pradėjo daryti atsispaudimus. — Ji vartytųsi lovoje visą dieną, jei tik galėtų.
— O aš maniau ji mėgsta miškus.
— Blogai manei, — ji pašoko ant kojų ir pasirąžė. -Ji pakankamai mėgsta miškus, bet labiau norėtų ten nebūti.
Žvilgtelėjau į Lindsę. Ji niekada man to nesakė.
— Tai kodėl jinai čia?
— To iš jos tikimasi. Jei jau užaugi čia, tau yra nulemta per vasaras dirbti šerpe.
— Ir jūs visi čia užaugę?
— Tarante, netoli važiuojant šiuo keliu. Tau reikia keliauti tiesiai per parką, kad ten patektum. Jis atrodo kaip bet kuris kitas miestelis Amerikoje.
— Taigi, visa jūsų mažoji draugija, jūs esate draugai?
— Beveik taip. Konoras, Rafas ir Lukas praeitais metais išvyko į koledžą. Lindsei ir man liko dar vieni metai, o paskui ir mes išvažiuosime.
— Spėju, visi laukia nesulaukia kada ištrūks iš namų.
— O ar tu čia ne dėl to?
Palinksėjau. Nors ne tik dėl to atvažiavau čia. Man visada patikdavo stovyklauti, bet pastaruoju metu viskas, ko aš noriu, yra būti lauke.
— Maniau, jog ir čia jausiuosi svetima, bet nesijaučiu.
— Tu viena iš mūsų, ar gi ne? — ji gūžtelėjo.
Nusišypsojau nuo minties apie visą treniruočių maratoną, kurį ištvėriau.
— Aš jau beveik tikra šerpė.
Ji pakreipė galvą ir pažiūrėjo į mane juokingu žvilgsniu, kurio nepajėgiau visiškai interpretuoti. Kur mano psichologas, kai man jo reikia?
— Būtent, — tarė ji, nors man pasirodė, jog ji norėjo pasakyti kažką kitą.
— Dušas mano!
Stebėjau ją nulekiančią į vonios kambarį. Ji buvo labai įdegusi. Tai mane truputi vertė jaustis nemaloniai. Aš buvau 5’4 pėdų ūgio, liekno kūno sudėjimo. Viliuosi, kad kuprinės tempiojimas ir žygiavimas visą vasarą padės įgyti kelis papildomus raumenis mano kūnui.
— Ar pasiruošusi pirmai savo kaip šerpės dienai? — Lindsė tarė sėsdamasi ir braukdama pirštais per savo šviesius plaukus.
Prisiartinau prie jos lovos krašto.
— Nuoširdžiai? Aš persigandusi.
Ji pasižiūrėjo į mane nepatikliai.
— Kodėl? Juk tu labai šauniai pasirodei per treniruotes.
— Na taip, bet viskas vyko mokymų aikštelėje. Reikalai gali pakrypti nekaip realiame pasaulyje.
— Tu pasirodysi puikiai.
— Ar galiu būti atvira?
— Žinoma. Visada.
— Aš šiek tiek pergyvenu, nes esu paskirta į Luko komandą. Jis mane šiek tiek baugina. Jis visada toks rimtas.
— Neleisk jam tavęs išmušti iš vėžių. Visi vaikinai galvoja, jog jiems reikia kažką įrodyti. Kai jie buvo maži, jų tėvai irgi buvo šerpos. Tai kaip tradicija perduodama iš kartos į kartą. Jie leido merginoms prisijungti prie šerpų tik keli prieš kelis metus.
— Rimtai?
— Aha. Jie nemanė, kad merginos gali būti pakankamai stiprios.
— Ar dėl to Britanė visada prabudusi daro prisispaudimus?
Lindsė pavartė akis.
— Greičiausiai ji bando jiems kažką įrodyti taip pat. Aš viso to nepriimu taip rimtai kaip visi kiti.
Britanė grįžo iš dušo. Jos ilgi, juodi plaukau buvo surišti į tvirtą uodegą. Ji vilkėjo laisvus šortus su daug kišenių, batus ir raudoną bliuskutę. Žvilgtelėjo į laikrodį.
— Žinote, mes turime prisistatyti maždaug už dešimties minučių.
— O dieve, — išskubėjau į vonią.
Norėjau pasimėgaut kaip įmanoma karštesniu dušu, nes žinojau, jog daug dienų nebematysiu dušo. Deja, mane spaudė laikas. Makiažo neprireiks keliaujant, tik pasitepiau kremu nuo saules, stengiantis išvengti strazdanų ir, žinoma, tušu. Mano blakstienos išblukusios raudonos spalvos ir be tušo jos beveik nematomos. Apsivilkau savo šortus, batus ir plonyčius marškinėlius, užsisegiau aptemptą bliuzoną. Susirašau bandanos skarele ant galvos taip suvaldydama nepaklusnius raudonus plaukus.
Pabaigiau savo rytinį pasiruošimą paliesdama alavinę grandinėlę ant kaklo, kurią visada nešioju. Tai buvo apskritimas iš mazgų ir susivijusių gijų. Kažkada kažkas man yra sakęs, kad tai keltųglobėjo simbolis. Tai visai man tiko. Jis priklausė mano mamai ir kartais pasijausdavau, kad ji mane stebi.
Kai išėjau iš vonios kambario, Britanė jau buvo išėjusi, o Lindsė vilkėjo šortais ir maikute plonomis petnešėlėmis. Buvo susirišusi plaukus į uodegą. Ji padėjo man užsidėti kuprinę.
— Jeigu pavargsi nešti kuprinę, tark žodelį Lukui. — Ji man patarė. — Jis gali kelis sunkesnius daiktus padalinti kitiems vaikinams, kad tau būtų lengviau.
— Aš nesu silpna. Galiu ir pati panešti savo daiktus. — Jaučiausi truputi įžeista, jog ji pagalvojo, jog man gali prireikti pagalbos.
— Aš tiesiog sakau. Praeitą vasarą šerpos tau padėjo panešti daugelį tavo daiktų, taigi manau, kad nesi pripratusi nešti tokį svorį.
— Bet šiais metais AŠ esu šerpa.
— Pasirodo, kad tu esi dar ir užsispyrusi, — ji sumurmėjo.
Nebuvau užsispyrusi, tik buvau pasiryžusi pati pasinešti savo daiktus, ir nepasiilgti savo įtėvių. Vis dėlto tai nebuvo taip lengva. Nesupraskit manęs klaidingai, aš myliu savo tikruosius tėvus, bet jie žuvo labai labai seniai. Mano įtėviai augino ir lepino mane kaip savo tikrą vaiką. Aš juos labai stipriai mylėjau, kas kartais net mane pačią stebino. Tačiau man buvo įprasta jausti stiprias emocijas, bent jau mano psichologas taip galvoja. Tai priežastis, dėl ko aš vis dar bandau susidoroti su beprasme tėvų mirtimi.
Suvirpėjau išėjusi iš trobelės į vėsų, drėgną orą. Stovyklautojai ir gidai jau buvo susirinkę mažosios gyvenvietės centre. Gyvenvietė buvo įkurta vos įėjus į nacionalinį parką, už kurio plytėjo miškai. Parkas buvo didžiulio rezervato dalis. Gyvenvietėje buvo eigulio namelis, nedidelė pirmosios pagalbos stotis, dovanų parduotuvė, stovyklavimo reikmenų parduotuvė ir mažytė kavinukė. Čia buvo paskutinis šansas pasipildyti atsargas prieš iškeliaujant.
Džiugesys ir truputėlis nervingumo pulsavo mano venomis. Vis dėlto buvau atsakinga už šiuos stovyklautojus.
Lindsė uždarė mūsų trobelės duris ir stumtelėjo mane su pečiu.
— Na va ir viskas, mergaite. Ar tu pasiruošusi?
Giliai įkvėpiau.
— Manau, kad taip.
— Tu tikrai šią vasarą praleisi daug smagiau, nei praeitą.
Pasitaisiau kuprinę, giliai įkvėpiau ir nužingsniavau prie susirinkusiųjų. Dr. Keinas, jo sūnus ir jo studentai stovyklaus laukinėje gamtoje. Šeši šerpai keliaus su jais. Kaip ir daugoka tokiai mažai grupelei, bet dr. Keinas turėjo specialios įrangos neaišku kam skirtos, bet su ja ruošėsi mokinti studentus. Taigi jis pasisamdė mūsų daugiau. Kas man tiko, kadangi aš vis dar mokiausi. Turėti kažką, kas saugotų mano nugarą, atrodė visai nebloga mintis. Visai nenorėjau būti atsakinga už priimtą sprendimą, kurį gali pasirodyti klaidingas.
Vienas vaikinas išžengė iš grupės.
— Sveika, Kaila, — pašaukė mane su plačia šypsena veide.
Lindsė žvilgtelėjo į mane klausiamai pakėlusi antakį. Aš sustojau pakalbėti su Meisonu. Jis ne tik buvo vienas iš daktaro Keino studentų, bet ir jo sūnus. Susipažinau su juo vakar. Jis buvo labai mielas. Tamsiai rudi kirpčiukai krentantis ant jo kaktos, uždengė jo kairę akį.
— Labas ir tau, — tariau.
— Maniau, kad tu jau nebepasirodysi.
Jis buvo toks energingas, kad net susistiprino mano džiugesį dėl laukiančio nuotykio.
— Ne, tik neskubu būti pirma.
— Kelionė turėtų būti nuostabi, — tarė jis.
— Ar daug patirties turi tolimuose žygiuose?
— O taip. Aišku, ne šitoje vietovėje. Mes su tėčiu daug esame žygiavę kituose nacionaliniuose miškuose, taip pat nemažai ir Europoje.
— Tu gerai sutari su tėčiu?
Jis truktelėjo pečiais.
— Dažniausiai. Nors pati supranti, jis vis dėlto mano tėtis. Ir mokyklos patarėjas. Be to, jis elgiasi su manimi kaip su vaiku.
Užjaučiamai šyptelėjau.
— Papasakok daugiau.
— Galbūt taip ir padarysiu. Šįvakar. — Pažvelgė į mane lyg ir nejaukiai pasijutęs. Jo žvilgsnis priminė man Riko žvilgsnį prieš jam paklausiant, ar eisiu su juo į mokyklos šokius. Atrodė, kad jis kaupia drąsą ir jaudinasi, jog nebūtų atstumtas.
— Mes tikrai pasilinksminsime, — patikinau Meisoną. Nebuvau tikra, kodėl taip dariau, nes su juo praleisiu vos kelias dienas, tiesiog jis atrodė toks mielas ir draugiškas. Tuo labiau, kad nebuvo jokių taisyklių prieš santykius su stovyklautojais. Kai praleidi kelias dienas ar savaites miške, reikalai gali greitai pradėti klostytis.
Pakėlęs akis ir sutikęs manąsias, plačiai nusišypsojo. Jo akių spalva buvo panaši į dobilo. Rusva odos spalva ir tamsūs plaukai tik dar labiau pabrėžė jo akių spalvą.
— Galbūt mes galėtume keliauti kartu? — Pasakė taip, lyg pats nežinotų, kaip tai pateikti, kaip klausimą, teiginį ar pasiūlymą.
— Aš norėčiau…
— Miesto mergaite, tu būsi su manimi.
Visiškai nežinau, kaip aš supratau, kad tas kreipinys skirtas man. Niekada niekas taip manęs nevadino. Gal atpažinau balsą, dėl to supratau? O gal jo artumas mane paveikė? Taip būti atskirtai ir suerzino ir pamalonino. Teko pasistengti, kad suvaldyčiau emocijas prieš atsisukant į Luką.
— Nesupratau? „Miesto mergaitė“?
— Juk tu iš miesto, ar ne taip?
— Na manau Dalasas galėtų būti pavadintas miestu. Bet kodėl turėčiau žygiuoti su tavimi?
Jis pakeitė kuprinės padėtį. Jos dydis buvo du kartus didesnis už maniškę. Užsidėjus tokią bučiau susilenkusi, bet jis stovėjo tiesiai, lyg nejaustu jos svorio.
— Todėl, kad tu naujokė, o man reikia patikrinti tavo įgūdžius. Mes eisime priekyje ir vesime grupę.
Jis buvo apsirengęs plačiais šortais ir juoda maikute. Jo plaukai buvo tiesūs ir ploni, nors dėl plaukų atspalvio atrodė visaip, tik ne nuobodžiai. Jo sidabrinės akys metė iššūkį. Taip, aš buvau naujokė, bet tikrai ne kvaila, kad nepaklusčiau nurodymui dar prieš prasidedant žygiui. Jis paprasčiausiai galėjo paskelbti, kad su manimi per daug bėdos ir palikti mane čia. Man buvo pikta, kad jis turi tiek daug valdžios ir nebijo ja naudotis. Matomai, turiu problemų su paklusimu vadovaujantiems.
Sarkastiškai jį pagerbiau. Mano nuostabai, jo lūpos suvirpėjo, atrodė, kad bando išsilaikyti nenusišypsojęs. Argi tai atrodė ne įspūdingai?
— Įdomus pakabukas. Tai keltų globėjo simbolis, — tyliai sušnabždėjo.
Nebūčiau labiau nustebusi, net jei jis būtų prabilęs apie dizainerio rūbus. Jis man nepanašus į tokį, kuris domėtųsi keltų istorija. Paliečiau pakabuką.
— Aha, esu jau girdėjusi. Jis priklausė mano mamai.
— Tai paverčia jį ypatingu.
Mes žiūrėjome vienas į kitą neatitraukdami žvilgsnio. Atrodė, jos mes esame tiktais dviese. Tą akimirką nesijautė, kad jis yra mano viršininkas. Jis buvo tiesiog vaikinas, kurį sutikau praeitą vasarą. Vaikinas, apie kurį svajojau tiek daug kartų, kad net neišeitų suskaičiuoti. Nežinau kodėl jis mane persekiojo mano sapnuose ir mintyse. Nežinau kodėl man taip norėsi prisipažinti apie gimtadienio norą. Nežinau kodėl aš taip beprotiškai norėjau jį pabučiuoti. Jo žvilgsnis nuslydo prie mano lūpų, lyg jis galvotų tą patį.
Staiga pasirodė jog jis pats save suerzino, gal dar ir dėlto, kad Meisonas net neslėpė, kad atvirai mus apžiūrinėja.
— Susitiksime priekyje po penkių minučių, — tarė jis man. Tada Meisonui visiškai nedraugiškai rėžė. — Laikykis savo gido, Meisonai. Juk nenorėtume, kad pasiklystum.
Meisono akys susiaurėjo, kai žiūrėjo į nueinantį Luką. Iš jo tiesiog spinduliavo priešiškumas. Matomai miške prasiveržė pirmykščiai instinktai . Greičiausiai tai yra vienas iš veiksnių, esant laukinėje gamtoje. Bet tarp jų abiejų tikrai sklandė nedraugiškumo šešėlis.
— Kas paskyrė jį vadovu? — sumurmėjo Meisonas.
— Parko eiguliai, manau. Jis tikriausiai yra labai geras visame tame. Girdėjau, jog jis surado pasiklydusią šeimą, kai niekam kitam tai nepavyko.
— Rimtai? Kaip jam tai pavyko?
— Sekė jų pėdomis ar panašiai. Manau pats turėtum jo to paklausti.
— Kurgi ne, lyg jis man ką sakytų.
— Kažkas vyksta tarp jūsų, ar ką?
— Dar ne, bet nenustebčiau jei taip nutiktų. Kažkas su tuo vaikinu atrodo ne taip.
Meisonas nepasirodė man kaip mušeika. Lukas jam tikrai išspardytų užpakalį, bet tikrai nemanau, kad Meisonas apsidžiaugtų mano pastebėjimais. Pasirodė, kad ne aš viena jaučiau laukinius pojūčius.
— Tikrai neverta sukti galvos dėl jo.
Meisonas pasuko galvą į mane ir keistai nusišypsojo.
— Tu nemanai, kad aš galėčiau jį įveikti.
— Jisai pastoviai treniruojasi.
— Neleisk, kad mano akademinis gyvenimas tave apgautų. Aš sugebu pastovėti už save kovoje.
— Neturiu jokių abejonių dėl to. — Ir tai buvo vienintelis dalykas, ką galėjau pasakyti. Tik nemanau kad muštynės yra pagrindinis mūsų tikslas. — Na nesvarbu, aš jau turėčiau eiti.
Jis vos sekundei palietė man ranką.
— Aš tau kai ką turiu. — Jis iš kišenės ištraukė mažą paketėlį ir ištiesė jį man. — Su gimtadieniu.
Pažvelgiau į jį nustebusi.
— Kaip tu sužinojai?
Jo skruostai nuraudo.
— Praeitą naktį negalėjau užmigti ir vaikščiojau miške. Ten ir pamačiau tavo vakarėlį.
Ar jisai mus sekė? Ar tai ką girdėjau buvo jis?
— Kodėl neprisijungei prie mūsų?
— Nesu vakarėlių liūtas. Na, atidaryk.
Taip ir padariau. Viduje buvo pinta odinė apyrankė.
— Ačiū. Man labai patinka. — Spinduliuodama pažiūrėjau į jį.
Jis dar labiau susigėdo.
— Šiose parduotuvėse nėra labai didelis pasirinkimas. Pagrinde ten galima rasti tik stovyklavimo reikmenis ir pigius suvenyrus.
— Jis nuostabus, tikrai, — patikinau jį, prieš užsidedant apyrankę.
— Tai gal mes susitiksime vėliau? — paklausė jis.
Tai nenuskambėjo taip lyg pakvietimas į pasimatymą. Juk vis dėlto mūsų grupė nebuvo tokia didelė, kad nesusitiktume.
— Žinoma, būtinai.
Nuėjau susirasti Luką. Dar tik pirma diena, o aš jau buvau sumišusi dėl kėlių dalykų: potraukiu Lukui ir susidomėjimu Meisonui. Meisonas tikrai buvo saugesnis iš šių dviejų pasirinkimų. Pagrindinis klausimas – ar man reikėjo saugumo?