Kai pabudau, buvo ką tik pradėję tempti. Lukas vis dar miegojo, kai aš tyliai įsliūkinau iš uolos ir išlindau laukan. Buvo viena iš tų keistų naktų, kai mėnulis ir saulė matosi kartu. Man visada mėnulis asocijavosi su ramybe, bet tik ne šiąnakt. Šiąnakt jis man atrodė grėsmingas, nelaimę pranašaujantis ir pokyčių ženklas, su kuriuo nebuvau tikra, ar noriu susidurti.
Apsižvalgiau. Nebuvo matyti jokio ženklo, kad prieš tai čia buvo vilkai, nors nujaučiau, kad jie vis dar kažkur netoliese, kad saugoja mus. Jie žinojo, kas turėtų šiandien įvykti. Man atrodė, jog turėčiau jaustis kažkuo pasikeitusi. Vietoj to svarsčiau kaip jausiuosi mokydamasi dvyliktoje klasėje, kai mano vaikinas mokysis universitete kitoje valstijoje. Buvau susirūpinusi dėl drabužių, batų ir pažymių kaip normali paauglė. Tik nežinau, ar vis dar būsiu normali.
Pajutau Luko būvima šalia, dar prieš jį išgirstant ar net pamatant. Jis priėjo ir atsistojo greta. Jis buvo pasivertęs į žmogų. Nors jis vis dar bandė atsigauti po sužeidimo, tačiau tai netrukdė jausti iš jo sklindančią stiprybę.
– Kiti vis dar čia, ar ne? – paklausiau.
– Taip, nors Devlinas ir sakė, jog Keinas išvyko. Ši naktis tikrai nebūtų geriausi, jeigu šie sumanytų grįžti. Pirmasis pasikeitimas praeina lengviausiai, jeigu nėra jokių trukdžių, jeigu nesame trukdomi kitų dalykų.
Pažvelgiau į jį. Jis vilkėjo marškinėliai ir aš negalėjau matyti jo tvarsčių, bet žinojau, kad jie yra.
– Kaip jautiesi?
– Ne taip ir blogai, atsižvelgiant į tai, kad esu tas, į kurį buvo šauta. Aš taip pripratęs užsigydyti žaizdas pasivertus į vilką, kad darausi šiek tiek nekantrus, jog ji dar nespėjo visiškai neužgijo. Bet man viskas bus gerai.
– Jis galėjo tave nužudyti.
– Bet to nepadarė. O dabar turime susitelkti į tai, kad išgyventum.
Mano burna išdžiuvo. Dabar jaučiausi beveik taip pat išsigandusi, kaip ir buvau popietę.
– Jeigu tu teisus dėl to, kas šiąnakt turi įvykti, spėju po šios nakties nebebūsiu tiesiog paprasta mergina.
Jis liūdnai man nusišypsojo.
– Tu niekada tokia ir nebuvai, Kaila.
Linktelėjau.
– Greičiausiai tai skambės kaip visiška beprotybė, ir žinau, kad tai visai nebus panašu į vedybas, bet aš iš ties jaučiuosi purvina. Norėčiau pasigrąžinti.
– Dauguma vaikinų atsiveda čia savo merginas prieš pirmą transformaciją. Ten yra dėžė su visokiais mergaitiškais dalykėliais. Aš tau parodysiu. Taip pat ir pats šiek tiek norėčiau pasiruošti.
Oloje radau viską, ko man reikėjo. Spėju, kad jie jau buvo pripratę prie merginų, kurios norėdavo atrodyti kuo geriau per savo pirmąjį pasikeitimą. Dėžėje buvo visokių mėginukų, panašiai kaip būna viešbučiuose. Pasinaudodama pačiu krioklio kraštu, toje vietoje, kur vanduo nekrito taip stipriai, išsiploviau galvą ir nusimaudžiau. Kūną pasitepiau losjonu. Pirštais išsišukavau plaukus. Palikau juos laisvai kristi. Sekundėlę pasvarsčiau, kaip atrodys mano kailis, bet iškart atsikračiau šios minties, prieš jai peraugant į ką nors daugiau. Nenorėjau mąstyti apie visą tą beprotybę, kuri su manimi įvyks po kelių valandų.
Surinkau savo rūbus ir numečiau prie miegmaišio. Paieškojusi dėžėse radau apsiaustą, kurį Lukas pasiūlė man vilkėti. Jis mane pakankamai dengs, bet nevaržys judesių, o kai pasikeisiu, tiesiog nukris.
Rūbas buvo iš balto šilko ir atrodė tinkamas pirmo pasikeitimo proga. Apsisiaučiau juo pečius. Jis buvo pakankamai platus ir klostuotas, tai netgi neužsisegus jis dengė pakankamai. Manau per tūkstantį metų pavidalo keitėjai suvokė, kas jiems reikalinga būtent tai akimirkai.
Nuėjau atgal prie krioklio ir įsižiūrėjau į krintantį vandenį. Nebuvau tokia užtikrinta kaip Lukas, kad pasikeisiu. Nors ir buvau įsibaiminusi dėl to, kokia bus pati toji transformacija, tačiau mane labiau baugino tai, kad galiu prarasti Luką, jei nepasikeisiu.
Mes su Luku pavalgėme mėnulio šviesoje. Sėdėjome ant juodo apsiausto, kuris buvo panašaus į mano baltąjį. Suvokiau, kad tai greičiausiai jo rūbas, tik nesupratau, kodėl jis vis dar jo neapsirengęs. Akivaizdu, kad yra ritualų, kurių dar kol kas nežinau.
Vakarienė buvo paprasta, supakuoti sumuštiniai ir proteinų batonėliai. Lukas liepė man prisikimšti pilvą, nes man reikės nemažai jėgų. Gerdama vandens iš buteliuko, stebėjau, kaip mėnulis pakilo dar aukščiau.
– Taigi po pirmo pasikeitimo galėsiu keistis kada tik panorėsiu?– norėčiau sužinoti kuo daugiau, jeigu iš tiesų pasikeisčiau.
Lukas kišo šiukšles į priekinę kuprinės kišenę. Jis labai prižiūrėjo, kad neprišiukšlintume aplinkos. Jis pažvelgė į mane:
– Taip.
– Ir kaip aš tai padarysiu?
– Per pirmąjį pasikeitimą tu neturėsiu jokių galimybių tai valdyti. Tavo kūnas pats padarys tai, ką reikia, kad išmokytu tave keisti pavidalą. Kai jau būsi pasiruošusi vėl tapti žmogumi, užmerk akis ir įsivaizduok save žmogaus formoje. Tavo kūnas padarys tai, ką reikia.
– Kas jei man nepavyks? Jeigu liksiu įstrigusi?
Jis nusišypsojo.
– Dar nesu girdėjęs apie tokį atvejį. Jeigu galvosi, jog pakliuvai į bėda, leisk man žinoti,– jis nusisuko, lyg jam būtų pasidarę nepatogu. –Tik prisimink, jog galėsiu skaityti tavo mintis… o tu galėsi skaityti manąsias.
– Tai taip mes bendrausime?
– Taip.
– Tai bus taip nesveikai nenormalu. Ar tu esi tikras, jog neturi man dar ko nors išpažinti?
– Aš tikras.
– O kada tai įvyks? Kai mėnulis bus savo zenite?
– Apie vidurnaktį.
Linktelėjau.
– O ką darysi tu?
– Jei tu patvirtinsi mane…
– Palauk, ką turi galvoje?
– Tu turi patvirtinti mane kaip savo antrąją pusę.
– Kaip man tą padaryti?
Jis ir vėl nusišypsojo.
–Bučiniu.
Nusišypsojau jam taip pat, tada mano netrukus surimtėjau.
– Taigi tai bus ne tik pasikeitimas, bet ir susiporavimo ritualas?
Man pasirodė, kad jis rausta.
– Viskas bučiniu ir baigiasi, nebent abi pusės nori kai ko nors daugiau.
– Ar esi kada nors tai daręs? Turiu galvoje, būdamas vilku.
Jis nusijuokė. Tai buvo gilus, turtingas garsas, pirmasis kartas, kai girdėjau jį nuoširdžiai juokiantis. Tai privertė mane pasijusti geriau, jaučiau, kaip kažkoks jausmas manyje išsiskleidė.
– Negaliu patikėti, kad tu manęs to paklausei,– tarė jis.
– Ką? Tu niekada apie tai negalvojai?
Jis kreivai šyptelėjo.
– Ne, nedariau to būdamas vilku.
– O kaip dėl… na žinai. Būdamas žmogumi.
Jis paėmė mano ranką ir papurtė galvą.
– Vilkai poruojasi visam gyvenimui.
Sunkiai nurijau.
– Tai tu visą laiką laukei manęs?
– Visą gyvenimą.
Nieko nuostabaus, kad Devlinas to neteko. Bet dabar nenorėjau galvoti apie jį ir apie visus sunkius išbandymus, kuriuos Lukui teko įveikti. Man reikia ištverti šią naktį, kad galėčiau padėti Lukui susidoroti su jo „bagažu“. Mano psichiatras turės nemažai darbo analizuodamas mane tada, kai grįšiu po vasaros atostogų.
– Tai tu taip pat dėvėsi šilkinį apdarą?
Jis linktelėjo.
– Ir tu liksi žmogaus formoje iki?..
– Mes pasikeisime kartu kiek įmanoma tuo pačiu metu.
– Ir tu man pasakysi ką daryti?
Jis ir vėl linktelėjo.
Spustelėjau jam ranką.
– Klausyk, žinau, kad tai artėja, bet… negaliu tiesiog sėdėti ir laukti to. Nesuprask manęs klaidingai, bet man reikia pasivaikščioti vienai, kad nusiraminčiau.
– Gerai.
– Gerai,– turėjau pajusti palengvėjimą, kad jis nesiginčijo. Jam taip pat reikėjo pailsėti. Vis dar buvo kelios valandos iki mano transformacijos. Atsistojau ir pradėjau eiti proskynos pakraščiu.
Mane nustebino nakties ramumas. Jaučiau, jog turėtų kilti audros, griaustinis ir žaibavimas, lyg pasaulis turėtų jausti tą sumaištį, kuri verda manyje. Šį rytą ištariau žodžius aš tave myliu, kai Lukui grėsė pavojus. Šįryt, kai Lukas susidūrė su mirtimi, galvojau apie aistringus žodžius aš tave myliu. Bet jis iki šiol tų žodžių man nepakartojo. Pora visam gyvenimui. Ar tie žodžiai neturėtų būti lengva ištariami?
Taigi galbūt mes po šios nakties pradėsime susitikinėti, leisime žmogiškai pusei pasivyti vilko. Atrodė, kad viskas vyksta iš kitos pusės nei turėtų būti, bet spėju jis neturėjo kito pasirinkimo, nes nežinojau tiesos apie save. Tiesos, kuri buvo bauginanti.
Nežinau, kaip ilgai vaikščiojai. Ėjau tol, kol mano kojos buvo pernelyg pavargusios bėgti arba eiti nelygiu keliu į priekį.
Stok akis į akį prieš savo baimes, Dr. Brendonas yra sakęs.
Bet jis jokiais būdais negalėjo žinoti, kokios baimės kunkuliuos manyje. Sustojau miško pakraštyje ir laukiau. Mėnulis pakilo dar aukščiau. Man jis visada atrodė taikus. Jis turėjo galios kontroliuoti potvynius, o dabar pakeis ir mano gyvenimą.
Ilgainiui Lukas atsistojo ir priėjo prie manęs. Mano keliai nusilpo ir buvau dėkinga, kad stovėjau atsirėmusi į medį. Jis pakelė ranką ir priglaudė ją prie medžio aukščiau mano galvos. Atrodė, jog ir jam reikalinga kažkokia atrama. Jo veiksmas mus priartino dar arčiau vienas kito. Aš miegodavau susisukusi šalia jo kūno. Pažinojau jį ir vilko, ir žmogaus formoje. Tai manęs negąsdino.
Lukas nuleido galvą. Jo lūpos beveik lietė manąsias. Beveik.
– Kaila, – jis sušnabždėjo, jo šiltas kvėpavimas glamonėjo mane skruostą,– jau metas.
Ašaros susikaupė akyse. Aš papurčiau galvą. Realybė buvo ta, jog nenorėjau pasikeisti į vilką. Tai skambėjo skausmingai. Tokio įvykių posūkio niekada savo gyvenime nebuvau įsivaizdavusi. Tai buvo milžiniškas žingsnis, kuris velniškai mane baugino.
–Aš dar nepasiruošusi, dar ne.
Išgirdau grėsmingą, gerklinį urzgimą iš tolėliau. Lukas sustingo. Žinojau, kad ir jis išgirdo. Lukas atsitraukė nuo manęs ir pažvelgė sau per petį. Tada ir pamačiau juos – grupelę vilkų tyliai tyrinėjančią miško proskynos perimetrą.
Lukas pasižiūrėjo į mane, nusivylimas atsispindėjo jo sidabrinėse akyse
—Tada išsirink kitą. Bet tu viena viso šito neištversi.
Jis nusisuko ir ėmė žingsniuoti link vilkų gaujos su tikslu.
— Palauk! — surikau.
Bet jau buvo per vėlu.
Lukas su kiekvienu žingsniu nusimesdavo vis daugiau rūbų. Pradėjo bėgti, pašoko į orą…
Tuo momentu kai jo kojos palietė žemę, jis jau buvo pavirtęs į vilkas. Man anksčiau niekada neteko to matyti. Jis visada pasikeisdavo, kai aš nežiūrėdavau arba būdavo kur nors pasislėpęs. Maniau, kad tas vaizdas bus bjaurus, kad bus panašiai kaip filmuose, jog jo kūnas priešinsis pasivertimui. Vietoj to, tai buvo greitas švytėjimas, grakštus ir galingas savo intensyvumu. Lyg taip ir turėjo būti.
Jis atmetė galvą ir užkaukė. Jo skausmingas šauksmas vibravo per mane, kvietė mane. Aš kovojau prieš vidinį atsakymą, bet laukinis potraukis, esantis giliai manyje, buvo pernelyg stiprus, pernelyg ryžtingas.
Pradėjau bėgti link jo. Po pėdomis jaučiau minkštą ir vėsią žolę. Jis beveik žuvo dėl manęs. Aš galiu išgyventi be jo ištartų žodžių „aš tave myliu“, bet negaliu gyvent be jo. Kai perbėgau atvirą lauką, pasilenkiau ir pagriebiau juodą apsiaustą. Bėgau toliau tol, kol pasiekiau jį. Aš permečiau apsiaustą jam per pečius, ir atsiklaupiau.
–Aš renkuosi tave.
Po kito žybtelėjimo, Lukas stovėjo prieš mane jau žmogaus formoje, jo kūnas apvilktas juodai. Atsistojau ir nusišypsojau jam. Jis buvo karys, sergėtojas. Bet nesvarbu ar vilko, ar žmogaus formoje, jis vis viena buvo Lukas. Jis buvo drąsus. Ir prieš metus jis pažvelgė į mane ir suprato, suprato tai, ką man vis dar sunku suvokti. Tai, kad mes priklausome vienas kitam. Jis išsitatuiravo mano vardą sau ant kūno.
Jis paėmė mano ranką ir palydėjo į proskynos centrą. Kai pažvelgiau atgal, vilkai buvo pradingę. Taigi jie buvo čia, tik tam, kad turėčiau iš ko rinktis, priversti mane rinktis. Ir vėl privatumas priklausė tik mums dviem. Jaučiau palengvėjimą, kad jų nebebuvo. Nenorėjau dalintis šios akimirkos su kitais.
Lukas sustojo ir mane apkabino. Ir laukė. Laukė, kad jį priimčiau. Kad jį pabučiuočiau. Kai kuriais atžvilgiais, šita akimirka buvo net įspūdingesne nei visos kitos sekančios. Pasistiebiau ant pirštų galų. Jam tik tokio padrąsinimo ir tereikėjo. Jis pabučiavo mane.
Iš vienos pusės tai buvo eilinis bučinys, kokius jau esu patyrusi. Švelnus ir šiltas. Iš kitos pusės atrodė, jog tokio dar niekada nebuvau patyrusi. Alkanas ir laukinis.
Mirksnio greitumu, arba tai būtų mirksnio greitumu, jei aš būčiau buvusi atsimerkusi, tačiau užsimerkiau vos jam prisilietus, viskas pasikeitė nuo mes esame draugai tiriantis vienas kitą, mes vienas kito antrosios pusės, mūsų gyvenimai yra vienas kito rankose, mūsų likimai susipynę.
Pažiūrėk savo baimėms į akis, man yra sakęs Dr. Brendonas. Bet kaip man tai padaryti? Kaip man pažiūrėti į savo baimę, jeigu jau ir dabar jam šitiek daug puoselėjau jausmų jam, jaučiu, kad jeigu Lukui kas nors nutiktų, mano gyvenimui būtų galas.
Antrosios pusės. Likimas. Amžinai.
Žodžiai lyg tylus priedainis plaukė mintimis. Žinoma, turiu pasirinkimą. Galėčiau pasitraukti, bet net jeigu taip ir padaryčiau, mano širdis ir siela liktų su Luku.
Jis atsitraukė po bučinio, bet jo rankos liko tvirtai mane apkabinusios. Lukas suniurnėjo įsikniaubęs man į kaklą, išgirdau, kaip jis įkvėpė mano kvapo. Aš įkvėpiau jo vyriško aromato.
Ir laukėme.
Laukiau momento, kada mėnulis pasieks savo zenitą. Laukiau, kada gi mano kūnas į tai pradės reaguoti. Laukiau neištveriamo skausmo. Laukiau svarstydama, ką pajausčiau: palengvėjimą ar nusivylimą, jeigu nieko neįvyktų.
Pajutau pirmus mėnulio spindulius ant savo odos ir ji pradėjo tvinksėti. Sustingau nuo supratimo ir nervavimosi. Mėnulio šviesa negali būti pajausta, bet vis dėlto ją jaučiau.
Lukas žemu balsu tarė:
– Nusiramink. Nekovok su tuo, bet lik su manimi.
Pajutau silpnus dilgčiojimus, tūkstančius mažyčių smūgių viduje ir išorėje. Galėjau girdėti pulsuojanti savo kraują. Galėjau užuosti žemišką medžių ir seksualų vaikino stovinčio šalia kvapą. Girdėjau greitai besidaužančia savo širdį. Mano kojų pirštai susirietė. Kulkšnis iššoko.
– Myliu tave, Kaila.
Atsilošiau atgal ir sutikau jo žvilgsnį.
– Negalėjau to ištarti anksčiau, kol manęs nepasirinkai. Aš tave myliu.
Jis vėl mane pabučiavo. Tai buvo ir nuostabus ir gąsdinantis bučinys. Tai buvo ir savininkiškas ir išlaisvinantis.
Pajaučiau ugnį šoktelėjusia viršun iš juosmens.
– Dar ne. Lik su manim. Laikykis manęs. Susikoncentruok į mano balsą.
Lukas pabučiavo kaklo linkį.
Esu jautusi spazmus anksčiau, bet niekada tokius stiprius. Jie buvo viską apimantys, nuo galvos iki kojų pirštų. Ir vis stiprėjantys…
– Atsiduok tam,– jis pasakė tyliai. – Dabar atsiduok tam.
Buvo baltos spalvos sprogimas, spalvos žybsnis, smūgis, kuris neišleido nei garso, bet buvo kurtinantis…
Po to jau žiūrėjau į Luko sidabrines akis, jo plaukuotą veidą. Pažvelgiau žemyn į savo letenas, kojas. Ir raudoną kailį užliejo mėnesiena.
Ar tau viskas gerai?
Tai buvo jo klausimas, ištartas be žodžių.
Taip
Jis savo nosimi prilietė manąja, apuostė kaklą, pečius. Nors jis ir buvo vilkas, galėjau užuosti Luką, galėjau užuosti jo žmogiškosios formos esmę.
Tu tokia graži, jis pagalvojo.
Tik tada, kai esu vilke? Jaučiausi šiek tiek išdidi.
Visada. Lengviau pagalvoti, nei pasakyti.
Nesijaučiu pasikeitusi.
Tai tik forma.
Norėjau nusijuokti. Aš taip viso šito bijojau. O viskas buvo taip lengva. Su juo šalia tai buvo kaip žengti į šilką.
Ar man ryt skaudės?
Truputį.
Ką mes dabar darysime?
Žaisime.
Kaip tavo žaizda?
Beveik užgijusi.
Jis užšoko ant manęs, erzinamai, lengvai. Mes ritinėjomės. Mes grūmėmės.
Pagauk mane, pagalvojau prieš pat pasileidžiant bėgti.
Jis leido man šiek tiek atsiplėšti. Buvo nuostabu jausti vėją savo kailyje. Patiko kaip greitai galėjau keliauti. Bėgau taip greitai, kaip dar niekada nesu bėgusi.
Tačiau negalėjau būti greitesnė už jį. Jis be vargo mane pasivijo. Taigi toliau risnojome drauge tol, kol mėnulis apšvietė mums kelią.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą