15 skyrius

Suurgzdamas taip, lyg mestu iššūkį, Lukas metėsi ant Devlino.

Iššiepę dantis, broliai susidūrė ore piktai urgzdami. Jų stiprūs žandikauliai bandė vienas kitam įkasti, o jų nagai bandė prasibrauti pro tankų kailį, kad pasiektų pažeidžiamą odą. Galėjau užuosti sklandantį kraujo kvapą ore, mano šnervės išsiplėtė atsakydamos. Ar tai buvo dėl to, kad pilnatis artėja ir aš greitai tapsiu tokia kaip jie?

Jie trenkėsi į žemę, atsitraukdami vienas nuo kito, kad geriau pasiruoštų sekančiam puolimui. Jie iš lėto suko ratus vienas aplink kitą, ieškodami pažeidžiamų vietų. Lukas laukė, žinojau, kad bandė sukaupti paskutinės jėgos likučius. Devlinas pašoko ir puolė.

Lukas staigiai pasitraukė į šoną, prieš Devlinui paliečiant žemę. Tada Lukas šoko jam ant nugaros, kąsdamas Devlinui į pečius. Devlinas sucypė iš skausmo ir iš nuostabos taip pat. Žinoma, jis nesitikėjo tokio agresyvaus puolimo iš Luko. Jis priešinosi, bandė numesti Luką nuo savęs. Lukas vėl įkando.

Tai atsitraukdami, tai vėl puldami vienas kitą. Vėl ir vėl tą kartodami. Galėjau matyti , kaip nyksta Luko jėgos. Nenuleidau nuo jo akių, vis bandydama sugalvoti, kuo jam galėčiau padėti, nors žinojau, kad negaliu niekaip. Rytoj viskas galėtų būti kitaip. Jei tai būtų rytojus, galbūt galėčiau padėti po savo pirmojo pasikeitimo. Bet dabar, Lukas turi kovoti vienas.

Žinau, jog Devlinas neparodys jokio pasigailėjimo. Devlinas perkąs jam gerklę, kai tik pasitaikys tinkama akimirka.

Jie vis dar kovojo. Vartydamiesi vienas ant viršaus, paskui kitas, jie artėjo prie skardžio krašto. Jie atsitraukė vienas nuo kito lyg suvokdami, kad tik taip gali sustoti ir nenukristi nuo skardžio. Pabandžiau išvalyti savo mintis. Nenorėjau, jog Lukas žinotų, kaip siaubingai esu dėl jo išsigandusi. Nenorėjau dar kartą padaryti klaidos jį išblaškydama. Jo kvėpavimas buvo apsunkęs, šonas kruvinas.

Pagriebiau Devlino marškinius, vien tik dėl to, kad turėčiau ką laikyti rankose. Pažvelgiau į jo numestas kelnes ir pamačiau ginklą. Nuskubėjau prie jo ir jį pagriebiau. Buvo sunku jį laikyti, kadangi mano rankos vis dar buvo surištos, bet man pavyko. Mano įtėvis daug kartų buvo mane nusivedęs į šaudyklą. Puikiai mokėjau elgtis su ginklu. Nors iki šiol visi taikiniai, į kuriuos buvau šaudžiusi, buvo nupaišyti ant popieriaus.

Nusitaikiau, bet Lukas jį užstojo, niekaip negalėjau nusitaikyti. Ar tai buvo jo ir tik jo kova? Ar jis nekęstu manęs, jei nužudyčiau jo brolį? Kulka nėra sidabrinė. Ji neturėtų jo nužudyti, o tik suteikti Lukui progą. Pasitraukiau į šoną, bandydama geriau nusitaikyti.

Devlinas pašoko į orą. Lukas padarė tą patį ir trenkėsi į Devliną. Jie abu nugarmėjo nuo skardžio.

Vis dar laikydama nenaudingą ginklą rankoje, pribėgau prie skardžio krašto ir pažvelgiau žemyn. Mačiau Devliną, sustabdytą vidury kryčio šakos, ant kurios jis vis dar pakibęs. Jis nejudėjo ir buvo žmogiškoje formoje. Numaniau, jog jis greičiausiai miręs.

Širdis skausmingai daužėsi krūtinėje. Kur Lukas?

Tada pamačiau jį, skausmingai kopiantį į viršų vis dar būnant vilko formoje.

– Ne! – sušukau. – Grįžk atgal. Susitiksim apačioje.

Tačiau jis nenustojo kopti, kol nepasiekė viršaus. Jis pribėgo prie manęs, palaižė man skruostą. Aš apsivijau jį rankomis, panardinau veidą į jo kailį ir pravirkau.

Po visko, mano galva buvo tuščia. Nebežinojau, ką ir galvoti, nebent tai, kad ir jam tyla nemaišė.

Kai mano gėdingas palūžimas baigėsi, atsitraukiau ir pažvelgiau į jo sidabrines akis, kurios liko tokios pat, kaip ir jam būnant žmogumi.

– Buvau tokia išsigandusi. Žinau, kad jis buvo tavo brolis, ir tu nenorėjai su juo kautis, bet jis tave privertė. Tai ne tavo kaltė, kad jis mirė.

Jis atlošė galvą ir užkaukė. Tai buvo pats vienišiausias mano girdėtas garsas. Kai jo skausmo ir širdgėlos aidas nutilo, jis parkrito šalia manęs.

Nežinojau, kaip man elgtis dėl to, tačiau žinojau, kad jei nesustabdysiu kraujavimo iš jo šono, jis nukraujuos ir mirs.

Jo kauksmas nebuvo tik tai jo skausmo atspindys; tai buvo ir pranešimas kitiems. Per valandą mus pasiekė daugiau nei dvylika vilkų. Juodas vilkas su rudomis akimis atsargiai prisiartino.

Pasinaudodama Devlino marškinėliais sugebėjau sustabdyti kraujavimą, bet jis buvo per sunkus, kad jį nuneščiau kur nors kitur, o ir jis pats buvo išsekęs, kad paeitų.

Lukas šiek tiek pakėlė galvą, ir aš supratau, jog jis bendrauja su vilku. Taip pat įtariau, kad jis buvo – Rafas, kuris visada buvo šalia Luko, antras komandoje, kai vedėme dr. Keino komandą. Rafas kelioms akimirkoms pradingo už krioklio esančioje uoloje, ir kai grįžo, jis jau buvo žmogaus formoje ir apsirengęs. Jis perėmė vadovavimą.

Kiti vilkai nebuvo nusiteikę atskleisti, kas jie yra iš tikrųjų, bet kai pasidarė aišku, jog vienas Rafas nesugebės Luko pernešti į uolą už krioklio, kitas vilkas išėjo į priekį. Jo kailis buvo beveik auksinės spalvos, o akys mėlynos. Supratau, jog tai Konoras. Jis taip pat, kelioms akimirkoms dingo oloje, o kai grįžo, buvo apsirengęs ir žmogaus formoje.

Kai tik Lukas jau buvo oloje ir apklotas užklotais, jis pasikeitė. Nesitikėjau, kad pavidalo keitėjai gali būti tokie drovūs. Bet galbūt tik dėl to, kad dar pati tokia nesu.

Rafas apžiūrėjo žaizdą.

– Atrodo, jog ji labai lėtai gija.

– Aha, bet jei pasikeisčiau vėl į vilką kelioms valandoms, manau sugytų pakankamai, kad būtų pakenčiama.

– Tai kam tu atvirtai į žmogų? – paklausiau, spausdama jam ranką.

Jis pavargusiai man nusišypsojo.

– Nes norėjau su tavimi pakalbėti, būti čia dėl tavęs,– jis palietė mano skruostą. – Aš žinau, ką galvoji, bet tu nežinai, ką galvoju aš, bent jau kol kas.

Norėčiau, kad Rafas ir Konoras paliktų mus. Tada aš galėčiau susirangyti šalia Luko. Labai norėčiau pasilikti dviese su juo.

Rafas tarė:

– Uždėsiu marlės ant žaizdos, kad sustabdytų kraujavimą,– jis atkakliai pažiūrėjo į Luką. – Turėjai mus pakviesti iš karto, kai tik pakliuvai į bėdą. Tu neturi vienas susidoroti su visomis pasaulio problemomis.

– Nemanai, kad galėtum išbarti jį vėliau? – paklausiau. – Jis tikrai šiandien daug patyrė.

– Ar nori, kad Devlinas būtų nugabentas į kaimelį? – Konoras paklausė.

Lukas linktelėjo.

– Taip, mano tėvai turi žinoti.

– Mes taip ir padarysim, – tarė Rafas ir jiedu su Konoru išėjo.

Paliečiau odą šalia žaizdos.

–Negaliu patikėti, jog tu išsitraukei kulką.

– Tai nebuvo taip blogai. Jis nepažeidė nieko gyvybiškai svarbaus. Aš nustebęs, kad kulka neišlėkė kiaurai.

– Tai dabar viskas užgis?

– Daugiausiai užtruks beveik visą dieną, o ir velniškai skauda, bet iki vakaro turėtų viskas būt gerai.

Iki to laiko, kada turėčiau pasikeisti į vilką.

– Mums abiems reikia pamiegoti,– tarė jis. – Buvo sunki diena, o ir naktis nebus iš lengvųjų.

– Gerai,– pradėjau lėtai trauktis, tada apsigalvojau. Pasilenkiau ir lėtai jį pabučiavau. Šįvakar pasikeisiu ar ne, aš vis viena stipriai pradedu jį įsimylėti.

Atsitraukiau atgal ir švelniai jam nusišypsojau. Pasisukau ir nusiėmiau batus, o kai vėl atsisukau į Luką, jis jau buvo vilkas.

Susirangiau šalia jo šono. Miegoti atrodė neįmanoma, kai žinojau kas manęs laukia. Taigi buvau nustebusi, kad taip greitai miegas mane įveikė.