14 skyrius

— Anksčiau Devinas buvo gaujos vadas.

Mes su Luku jau buvome išlipę iš vandens. Buvome apsirengę ir gulėjome ant patiesto pakloto šalia tvenkinio, pakankamai toli nuo krioklio, kad jo skleidžiamas garsas neužgožtų mūsų žodžių. Šioji vieta atrodė per daug rami, sužinant naujus dalykus apie Luką. Dangus buvo nepaprastai mėlynas, jame plaukiojo balti pūkuoti debesų kamuoliai. Kai pradėjo temti, pasijaučiau labai artima pilnačiai. Mano kūnas dilgčiojo, atrodytų, jog jis nebegali laukti. Tačiau psichologiškai niekaip negalėjau susitaikyti su faktu, jog tapsiu plaukuota būtybe. Aš buvau susilaužiusi ranką, kai man buvo aštuoni ir man atliko rentgeno tyrimą. Esu tikra, kad pavidalo keitėjų kaulai yra kitokie nei žmonių. Galbūt turi daugiau sąnarių, juk kaip kitaip jie galėtų pasikeisti į žmogaus į tokį padarą? Aš vis dar jaučiuosi neįtikinta.

— Aš taip ir negavau progos jį nužudyti, – tarė Lukas, ir aš išgirdau nusivylimą jo balse. – Jis pabėgo kaip bailys. Taigi mano pakilimas į gaujos vadus yra šiek tiek suteptas.

Pakreipiau galvą ir tyrinėjau jo gražų profilį. Jis susitelkęs žiūrėjo į dangų. Galbūt jam išsipasakoti visas tamsiais paslaptys yra taip pat sunku kaip ir man. Negalėjau įsivaizduoti savęs ką nors nužudant, bet padaryti tai, kad įgautum daugiau galios… Norėjau suprasti Luką, bet jo pasaulis buvo bauginantis.

— Kodėl tu norėjai tapti vadu?- paklausiau.

Jis atsisuko ir pažvelgė į mane.

— Devlinas buvo nenusakomai blogas vadas. Jis pastoviai kitus įstumdavo į pavojų. Vos neatskleidė mūsų egzistavimo. Jis turėjo būti sustabdytas. Bet vis dėlto aš jo nesustabdžiau. Esu beveik įsitikinęs, kad tas juodas vilkas, kurį tu matei – buvo jis.

— Tai kai tu sakei, jog jis turėjo vilką, kaip augintinį?..

— Nepasakiau visos tiesos. Mes kartais turime taip daryti. Kaip ir tą naktį, kai Keinas kalbėjo apie vilkolakius, mes visu juokėmės iš jo ir bandėm įteigti, jog tai visiška nesąmonė.

Supratau, jog reikia sugebėti labai greitai mąstyti, jog pavyktų išsisukti ir neišduoti tiesos.

—Taigi galvoji, jog tai Devlino kaltė, jog Keinas sužinojo apie tave ir apie pavidalo keitėjus?

Jis man šyptelėjo.

– Apie tave taip pat. Juk tu viena iš mūsų.

—Aha.

Jis buvo tikras, bet aš ne. Buvau nusiminusi dėl jo, jei jis pasirinko ne pavidalo keitėją. Atsisėdau ir sukryžiavau kojas prieš save.

—Žinau, jog tikriausiai turėčiau jaustis pakylėta, bet…

— Tau reikia daug dar ką suvokti,- tarė jis atsiremdamas ant alkūnių.

—Ar aš turiu kaip nors pasiruošti? – atrodo lyg turėčiau kažką padaryti. Akivaizdu, jog nebeturėsiu priežasties skustis kojas. Perbraukiau ranka per nuskustą koją ir pasistengiau suteikti linksmumo tam, su kuo vis dar negalėjau susitaikyti.

—Kai būsiu vilkas, ar mano kojos bus plikos, jeigu skusiuosi kojas?

—Ar mano vilkiškas veidas plikas?

Nusijuokiau.

–Ne. Tu toks pats gražus būdamas vilkas kaip ir …

Nepabaigiau sakinio. Ar aš tikrai norėjau tai išpažinti?

Jis man nusišypsojo.

—Tu manai, jog esu mielas.

—Mielas, ne! Gražus… taip.

Jis atsisėdo ir pasilenkė prie manęs.

– Aš taip pat manau, jog tu graži. Taip pagalvojau jau patį pirmą kartą, kai tave pamačiau.

Maloniai nukaitau nuo jo žodžių.

–Ar tai ir yra priežastis, dėl kurios tu visąlaik į mane žiūri?

—Taip. Maniau, jog suprasi kaip jaučiuosi. Bet manau, kad atrodė šiek tiek baisokai, kai vaikinas pastoviai spokso, bet niekada nekalba.

—Neatrodai , jog būtum iš droviųjų.

—Pirmą kartą kai tave pamačiau, pojūtis buvo toks, lyg kažkas būtų vožėsis man į krūtinę. Rimtai. Nemaniau, jog sugebėsiu net įkvėpti. Aš tiesiog nežinojau ką tau pasakyti.

Jis perbraukė pirštais man per skruostą. Žiūrint dabar į jį, jis man pasirodė kaip paprastas paauglys.

—Naktį prieš jums išvykstant iš stovyklos, jus su Rafu susiginčijote.

—Taip. Jis žinojo, jog tu viena iš mūsų, ir jam atrodė, jog elgiuosi neatsakingai tave palikdamas. Tačiau aš nenorėjau tavęs versti eiti kartu, nenorėjau, kad įsižeistum, ir dar nežinau kaip papasakoti tau apie tavo gebėjimus. Ir dar… pavydas man buvo užtemdęs akis. Tu taip įsižiūrėjai Meisoną.

—Nesu tikra, kad tikrai buvau jį įsižiūrėjus. Man jis patiko, nes buvo nesudėtinga asmenybė, ir dar dėl to, kad būdama su juo nejaučiau tų beprotiškų jausmų taip kaip tau. Tas potraukis, apie kurį tu kalbėjai, dar niekada nejaučiau nieko panašaus. Taigi kas tai yra? Kažkas panašaus į gyvūlišką potraukį ar ką?

—Tas jausmas gali būti stiprus, bet tai nepriverčia tavęs jausti to, ko tu iš tiesų nejauti. Jeigu supranti apie ką aš. Mes jaučiame pirmykščius potraukius todėl, kad mes esame tarp plonos linijos, kuri skiria žmogų nuo gyvulio, bet mūsų šerdis yra žmogaus. Mes tiesiog turime savybę pasikeisti.

—Taip sakai lyg tai būtų nieko įspūdingo.

—Užaugau matydamas, kaip žmonės pastoviai keičiasi taip lengvai lyg paspaudus nuotolinį valdymo pultelį.

—Tai kas tave treniravo? — paklausiau.

—Vyrai visa tai praeina vieni.

—Ar tai nesukelia daugiau skausmo?

—Neatrodo teisinga, ar ne? Bet tai yra natūrali gamtos atranka. Silpnesni vyrai neišgyvena.

—Ar tu bijojai?

—Negalėjau to sulaukti, nors ir žinojau kas laukia. Kai buvau vaikas, tėvai nusivedė mane į mišką, viską paaiškino ir parodė…

—O Dieve!- pradėjau dairytis aplink, nes buvo lengviau nei žiūrėti į jį ar pažvelgti į savo vidų.

Jis staigiai atsisėdo.

– Kas? Kas nutiko?

—Mano tėvai… Tie elnių medžiotojai sakė matę vilkus,- uždengiau delnais veidą. –Kas jei ten buvo mano tėvai? Bandantys man parodyti? Mes bėgome. Mama nustūmė mane už krūmų. Girdėjau urzgimą,- užspaudžiau prisiminimus. – Ten buvo vilkai…- tariau su tokiu užtikrinimu pirmą kartą gyvenime.

Nuleidau rankas ir sutikau Luko žvilgsnį, žinodama, kokį sutriuškinimą jis pamatys mano akyse.

— Vilkai. Ar galėjo tai būti mano tėvai?

—Greičiausiai taip ir buvo.

Bet tik jeigu aš pripažinsiu, jog esu pavidalo keitėja. Vis dar man sunku priimti šį faktą.

—Jeigu miršti vilko forma, kas tada nutinka? -paklausiau.

—Mūsų rūšis visada atvirsta į žmogaus formą, kelios akimirkos iki paskutinio atodūsio.

—Taigi, medžiotojai galėjo būti teisūs sakydami, jog jie nušovė vilkus?

Lukas linktelėjo.

Papurčiau galvą.

–Ne, mano tėvai nebuvo nuogi. Ir jeigu jie buvo pašauti, ar neturėjo jie sugyti?

—Ne, jeigu jie buvo pašauti į širdį arba galvą.

—Bet jie būtų buvę nuogi,- tariau susimąsčiusi. Jie nebuvo, bent jau kiek aš prisimenu.

Praeitą vasarą norėjau nukeliauti į tą vietą, kur jie žuvo. Staiga supratau, jog norint stoti prieš praeities ir dabarties baimes, aš turiu patekti į tą vietą. Tačiau neįsivaizdavau, kaip tą vietą rasti.

Vėliau tą vakarą, aš nervingai šmirinėjau po urvą su tokia energija, kurios negalėjau paaiškinti. Arba nenorėjau pripažinti tiesos. Leisdama popietę su Luku mūsų susikurtame, izoliuotame pasaulyje, aš dar geriau jį jaučiau. Man rodės, jog galiu užuosti jo odos kvapą. Bus sunku šią naktį tiktai gulėti su juo, apkabinti jį ir būti apkabintai.

Nuėjau prie uolos krašto, užmerkiau akis ir klausiausi krentančio vandens garso. Norėjau išvalyti galvą nuo visų minčių. Bet vienintelė išliko: jeigu sekančia naktį nepasikeisiu, ar aš jį prarasiu?

Neskaitant to, jog buvau užsimerkusi ir visus garsus buvo užgožęs krioklys, tą pačia sekundę, kai jis atsistojo greta, pajaučiau jį.

—Kaila?

Man be galo patiko sodrus jo balsas ir tai, kaip jis taria mano vardą. Atsisukau į jį.

—Niekas tarp mūsų nepasikeitė,- tarė jis.

—Viskas pasikeitė, aš dabar geriau tave pažįstu. Tai panašu į tai, jog būčiau įsimylėjusi Laukinį Luką. Jaučiu tokiu jausmus, kurių dar nebuvau jautusi.

—Gerus dalykus?

—Gąsdinančius. Stiprius. Kas jeigu aš nesu tokia, kokia tu mane laikai?

—Turi galvoje, jog nesi drąsi?

Nusijuokiau ir papurčiau galvą.

– Tai visai ne tai…

—Turi galvoje, jog neturi vidinės stiprybės? Tu nesi drąsi? Tu pasikeisi, Kaila, bet tai ką jaučiu tau, tai ne dėl to jog tu pasikeisi. Tai dėl visko kas nepasikeis.

—O…- nežinojau ką į tai pasakyti. Pamaniau, jog tai arčiausiai to, ką galima vadinti prisipažinimu meilėje.

—Nagi,- jis paėmė mano ranką ir nusivedė prie miegmaišio.

Patogiau įsitaisiau Luko glėbyje. Galėjau girdėti plakant jo širdį, jausti jo kūno šilumą. Šiąnakt viskas buvo kitaip. Mūsų artumas pasikeitė, evoliucionavo. Jis nebebuvo Lukas-mano bosas. Dabar jis Lukas- mano Tamsusis Sergėtojas.

Net jeigu ir negalvojau, jog man reiktu sargo, žinojau, kad jis visada bus šalia.

—Ar tai įvyks,- jeigu tai įvyks turėjau galvoje, – iš karto kai pasirodys mėnulis?

—Ne, tai įvyks tada, kada mėnulis pasieks savąjį zenitą.

—Kaip aš sužinosiu?

—Tu pradėsi jaustis… keistai. Nesileisk išgąsdinama. Žinau, jog tu dar visai neseniai apie visą tai sužinojai, bet mums tai natūralu, įgimta, – kaip brendimas.

—Na, esu patyrusi daug nemalonių spazmų per brendimą.

Jis prispaudė lūpas man prie kaktos.

– Dabar patirsi spazmus visame kūne, bet jie greitai prasidės ir greitai praeis.

Kuo labiau artinosi tas laikas, tuo daugiau klausimų sukosi mano galvoje.

– Kai esi vilko formoje, ar mąstai kaip vilkas?

—Nežinau. Tiesiog nežinau kaip mąsto vilkas.

Sukikenau ir tada surimtėjau.

– Tu žinai, ko aš klausiu.

—Tu vis dar būsi savimi, Kaila. Viduje. Tiesiog atrodysi kitaip. Kai būnu vilku, esu agresyvesnis, geriau kovoju. Štai kodėl aš pasiverčiau vilku, kai lokys ruošėsi tave pulti. Aš bėgu greičiau būdamas vilku, taigi jeigu man reikia kažkur greitai nukakti, pasiverčiu juo.

—Aš maniau, jog tu gan greitas buvai vakar naktį, net ir nebūdamas vilku.

— Dauguma pavidalo keitėjų yra greiti ir stiprūs. Mūsų kūnai pastoviai treniruojami,- jis perbraukė lūpomis man ties smilkiniu. –Tau viskas bus gerai, Kaila.

Mano kūnas suvirpėjo, kai jo balsas šnabždėjo man į ausį. Jo krūtinės oda buvo šilta, ten ilsėjosi mano pirštai.

—Tu sakai, jog aš esu tavo antroji pusė,- mano balsas tylus ir neryžtingas. – Ar tai reiškia, jog mes turime susituokti?




– Ne, nebūtinai. Dažniausiai antrosios pusės susituokia, bet ne visada. Mes galėsime vaikščioti į pasimatymus, aišku, jeigu tu norėsi. Bet tu nesi priversta būti su manimi, jeigu tai nėra tai, ko tu nori.

Jo balsas pasidarė labai tylus.

– Jeigu nesutikčiau būti tavo antrąją puse, ar tu susirastum kitą?

– Ne, tiesiog likčiau vienas.

Mano širdis suspurdėjo. Pasikėliau ant alkūnių ir pažvelgiau į jį. Mėnulis, beveik jau pilnas, buvo didelis ir šviesus, spindėjo per krioklio uždangą kaip plonytė užuolaida.

– Taip neteisinga.

– Žinau. Vyrų – pavidalo keitėjų toks gyvenimas. Jie jaučia, tai ką jaučia, o moterys pasirenka.

– O ar jie kada nors kovoja dėl moterų?

– Žinoma. Kartais moteris nori sužinoti, kuris yra stipresnis, kuris nori jos labiausiai. Mes žmonės, bet taip pat ir gyvūnai.

Nežinau, ar kada nors pajėgsiu visa tai suvokti.

Jis apglėbė mano skruostus ir panardino pirštus į plaukus.

– Ar tu eini iš proto, dėl to kas esu aš?

Keista, bet manęs tai nevedė iš proto. Bet dėl manęs pačios-taip. Aš tikrų tikriausiai turėjau problemų tvarkantis su tuo, bet Lukas buvo tiesiog Lukas. Gulėdama šalia jo, aš kartais net neprisimindavau, jog jis virsta į kailiniuotą padarą.

– Ne,-atsakiau sąžiningai.

– Gerai,- jis pasivertė taip, kad aš gulėčiau ant nugaros, o jis buvo virš manęs. Jis apglėbė mano skruostą didele ir šilta ranka. – Gerai,-pakartojo.

Tada jis mane pabučiavo. Tai nebuvo panašu į jokį kitą bučinį, kurį buvau patyrusi, bet iš kitos pusės, niekada ir nesitikėjau, kad taip bus. Kad ir kaip be būtų, tai buvo Lukas. Ir jis nebuvo panašus į jokį kitą vaikiną kurį pažįstų. Luko lūpos buvo švelnios ir minkštos, atrodė, jog jis nebuvo tikras, ar aš to noriu. Bet kaip galėčiau nenorėti?

Toks ir buvo mano gimtadienio noras.

Jis atsitraukė ir klausiamai pažvelgė į mane.

– Tu šypsaisi, kai tave bučiuoja?

Išsišiepiau dar smarkiau.

– Ką tik išsipildė mano gimtadienio noras. Prieš užpučiant žvakutes, sugalvojau norą, kad tu mane pabučiuotum.

– Tikrai?

– Keista, žinau. Net nebuvau tikra, jog tu man patinki. Tu visada buvai toks įsitempęs,- perbraukiau pirštais per jo plaukus. – Dabar žinau kodėl.

Norėjau tikėti tuo, kuo tiki jis. Tuo, kad aš pasikeisiu, kad aš esu jo likimas, bet visa tai skambėjo taip neįtikėtinai.

Jis prisitraukė mane į glėbį. Prispaudžiau lūpas jam prie peties.

– Mums reikėtų pamiegoti,- tarė jis. – Tau prireiks daug jėgų rytojaus naktį.

Praktiškasis Lukas. Norėjau pasakyti ką nors nuvalkioto, pavyzdžiui: jėgu? Kam tos jėgos, kai turiu tave.

Bet jis buvo teisus. Rytoj viskas pasikeis. Ir pasak jo įskaitant ir mane.

– Kaila, prabusk.

Išgirdau atkaklumą jo balse, tokį kokio dar nesu girdėjusi. Užmigau saugiai įsisukusi jo glėbyje. Nežinau, kada jis mane paliko, bet dabar jis buvo atsitūpęs šalia manęs ir purtė mane už pečių. Prisimerkusi pažvelgiau į jį. Nesitikėjau taip garsiai miegoti, bet pasipiktinau, kad jis mane žadina.

– Kas nutiko?

– Nesu tikras. Tiesiog mane aplankė negeras jausmas.

Jo žodžiai suveikė kaip dozė kofeino. Ir aš tą pajaučiau. Jausmas buvo panašus į tą, kuris aplankė mane pirmąją naktį. Tai buvo jausmas lyg būčiau stebima kažkieno akių.

– Meisonas. Jie mus rado,- tariau.

– Be šansų. Jie neturi pėdsakių savo grupėje, o šita vieta yra labai gerai paslėpta.

– Mes nežinojome, jog jie savo grupėje turėjo ir mokslininkų.

– Gera mintis,- jis įkišo man į rankas kuprinę. – Imk, tu nešk ją. Man gali prireikti pasikeisti.

Pradėjau autis batus.

– Ką mes darysime?

– Apsidairysime, o jeigu prireiks, bėgsim.

Jis grakščiai atsistojo, taip kaip jam įprasta. Tada pasilenkė, paėmė mano ranką ir padėjo atsistoti ant kojų. Vis dar laikydamas mano ranką, jis pradėjo vesti mane prie krioklio.

– Norėčiau, kad palauktum prie įėjimo, kol patikrinsiu…

Žmogaus figūra žengė per įėjimą link mūsų. Ir kaip kokiame nuvalkiotame filme, jis laikė iškėlęs ginklą. Tai buvo man nepažįstamas žmogus, tačiau Lukas sustingo, ir užstojo mane. Jis šiek tiek pasislinko link krioklio, tada pabandė mane pastumti.

– Eik į kitą pusę.

– Nagi, Lukai, negi tikrai nori, kad ji praleistų visą smagumą? Ir kur tavo geros manieros? Ar neturėtum pristatyti brolio savo merginai?

Devlinas? Jis yra Devlinas? Pažvelgiau pro Luko petį, kad galėčiau geriau įsižiūrėti. Jeigu ne toji neapykanta Devlino akyse, galėtum palaikyti jį gražuoliu. Greičiausiai, kažkada toks ir buvo. Kas jį pakeitė?

Lukas išleido tylų urzgesį ir sustingo.

– Net negalvok apie pasikeitimą,- tarė Devlinas. „Į ginklą įstačiau sidabrinę kulką. Jeigu pašaučiau tave, tau būnant vilko formoje – tau galas. Gal ir neiškart, bet galiausiai mirtum.

– Žinau kaip veikia sidabras. Ko tu nori?

– Grįžimas į man priklausantį gaujos vado postą būtų puiku.

– Gaujos vadas, taip pat yra ir Tamsiųjų sargų vadas. Jis turi saugoti mūsų egzistencija paslaptyje. O tu atvedei Keiną pas mus.

– Nors tai tik tavo spėjimas, šį kartą tu teisus.

– Ar tu juos atvedei ir čia?

– Ne. Jie idiotai. Nusiploviau nuo jų, kai jie tavęs nenužudė. Bet manau, kad jie grįš. Nors man nerūpi. Jie turėjo tau atlikti skrodimą, ištyrinėti tave. Vietoj to, jie suplanavo tau nuleisti kraują ir užkimšti burną. Kur visame tame smagumas?

– Tu rizikavai mūsų egzistavimu.

Devlinas giliai atsiduso. Bandžiau rasti nors kokį jo panašumą į Luką, bet man nepavyko. Jo plaukų spalva buvo tik vieno atspalvio, juoda. Jo akys buvo negyvos pilkos spalvos. Kas nutiko jam,kad jis toks tapo?

– Mūsų egzistavimo klausimas ir taip jau buvo ant rizikos ribos. Mūsų tiek nedaug yra likę. Ar manai, kad kokia statiška moteris norėtų tapti mūsų antrosiomis pusėmis? Dieve, kaip nekenčiu to, kuo mes esame.

– Vien dėlto, kad viena mergina…

– Viena mergina? Ji man buvo viskas. Mano pačio šeima jos nebūtų priėmusi. Ji nebūtų priėmusi manęs. Pasikeičiau vieną naktį prie jos norėdamas apsaugoti, kai kažkokie banditai ją užpuolė skersgatvyje, bet vienintelis dalykas ko tada pasiekiau, stipriai ją išgąsdinau. Ar žinai ką reiškia įvardinti savo antrąją pusę ir tada sužinoti, jog niekada nebūsi su ja? Žinoti, jog tau lemta visą gyvenimą praleisti vienam ir vienišam? Visada jausti tuštumą ir neturėti galimybės užpildyti ją meile?

– Žinau, kad tai sunku…

– Tu nežinai nieko! Bet sužinosi. Prieš kitą pilnatį sužinosi! Žinosi, ką reiškia nekęsti to, kas esi. Nuėjau pas Keiną, norėdamas gauti vaistą, kuris išgydytu mane. Norėjau, kad jis paverstu mane normaliu. Vietoj to, jis užsimanė visus paversti tokiais kaip mes.

– Tai tu su jais nedirbi? – Paklausiau.

Pajutau Luką vėl įsitempiant. Žinau, kad jis norėjo, jog tyliai pradingčiau, bet jo brolis buvo labai pavojingas.

Devlinas neatsakė į mano klausimą. Vietoj to jis pasakė – Jeigu tu nebūsi su ja per pirmąjį jos pasikeitimą, gali būti jog prarasi ją amžiams. Tavo širdis bus sudaužyta, tada tu suprasi mano skausmą.

– Aš būsiu su ja.

– Dar pamatysim.

Devlinas pradėjo lėtai slinkti į urvą. Lukas pasisuko taip, kad būtų tiesiai prieš jį, mane nustumdamas į šoną.

Nežinau, ko aš tikėjausi. Galbūt, kad jie abu pasikeis. Juk jei Devlinui reikia, jog Lukas kentėtų, jis turi likti gyvas.

Taigi, urve driokstelėjęs sprogimo garsas ir Luko nubloškimas tiesiai į krioklį, mane pribloškė, ir mano instinktai paėmė viršų.

Mano persigandusį riksmą užgožė krioklys, kai nėriau paskui Luką.

Buvimas geru plaukiku suteikia pranašumą, kai tonos vandens krenta ant tavęs. Tos gelbėjimo pamokos, kai dirbau gelbėtoja nepamaišė irgi.

Bet kurį kitą kartą aš būčiau stebėjusis, kaip mėnulis šviesa skrodžia švarų vandenį, bet dabar aš buvau susitelkusi į Luką. Apsivijau viena ranka jo ranką, o kita jam per krutinę ir šoviau į paviršių. Nuplaukiau į kitą pusę vandens baseino, toliau nuo krioklio.

– Padėk man, Lukai,- įsakiau.

Išgirdau jį sudejuojant, pajutau kaip jis dreba. Pabandžiau ištraukti jį iš vandens.

– Lukai, prašau.

Su kita dejone ir Herkulio pastangomis, jis pasikėlė ir viršų ir pilvu užsliuogė ant žolės. Aš ištraukiau jį visiškai iš vandens. Tada išlipau pati ir atsiklaupiau šalia jo.

– Ar labai blogai? –paklausiau.

– Blogai,- atsakė pro sukąstus dantis.

Pakėliau jo marškinėlius. Padedama mėnulio šviesos ir brėkštančio ryto aš galėjau įžiūrėti nelygią duobę jo šone ir iš jos besiveržiantį kraują. Nusiplėšiau marškinėlius, palikdama tik su maikute. Nusiplėščiau ir ją, jeigu prireikėtų. Prispaudžiau marškinėlius jam prie žaizdos, taip mėgindama sustabdyti kraujavimą.

– Ar esi tikras, kad negali pasikeisti?- paklausiau. – Nors ir kelioms sekundėms.

– Jeigu jis taip padarys, jis mirs.

Išsigandau išgirdusi Devlino balsą. Nebuvau tikra, kada jis prisijungė prie mūsų, bet turėjau suprasti, jog norės apžiūrėti savo rankų darbą.

– Jis gali jausti sidabro sukeliamą deginimą. Jis žino, jog nemelavau apie sidabrinę kulką,- Devlinas pasakė tai su pasitenkinimu veide. – Nenoriu, kad jis mirtų. Tiesiog norėjau užkirsti kelią, kad jis nebandytų manęs sulaikyti.

– Sulaikyti tave nuo ko?

Jis pastatė mane ant kojų ir dar prieš man pradedant protestuot, jis surišo virve mano riešus, tada prisitraukė mane prie savęs.

–Nuo tavo pagrobimo.

Jis pradėjo mane traukti, o aš įsirėžiau kulnais į žemę.

– Tu nesveikas.

– Pagal Nietzsche „Meilėje visada yra beprotybės“,- jis pažvelgė į mane ir žiauriai nusišypsojo. – Studijavau filosofiją.

– Lukas padarė tai, ką reikėjo, kad apsaugotų gaują. Negali jo bausti dėl to.

– Žinoma, kad galiu. Tai ką darau man turi prasmės. Tai ir yra beprotybės grožis. Na, o dabar, tu tikrai nenorėtum kovoti prieš mane, nes šitame ginkle yra ir daugiau kulkų. Tavęs nužudymas, atimtų tave iš jo visiems laikams.

– Vis tiek mirsiu. Lukas sakė, kad aš neišgyvensiu, jei jo nebus šalia.

– Na manau, greit sužinosime.

Jis patempė virvę, traukdamas mane eiti kartu. Nebijojau numirti. Na gerai, bijojau. Buvau siaubingai išgąsdinta tos minties. Nenorėjau palikti Luko, be neturėjau kitos išeities. Nejau visiškai laisvai, bet ir nesipriešinau iš visų jėgų.

Pažvelgiau atgal per petį. Lukas bandė atsiklaupti. Prašau, nesek mūsų. Pagalvojau. Gelbėk save. Lauk manęs.

Optimistiškai galvojau, kad man vienaip ar kitaip pavyks ištrūkti ir galėsiu susirasti Luką ir jam padėti.

Buvo sunku kopti miškuotu šlaitu, ypač kai mano rankos buvo surištos. Mes su Luku atėjome iš apatinės pusės, o Devlinas norėjo, kad mes nusileistume iš viršaus.

Buvau išsekusi, kai mes pasiekiame kelionės tikslą. Dangus buvo nusidažęs raudinai, taip pasitikdamas naują dieną. Nuo čia galėjau matyti upę, kuri sukūrė tokį stiprų krioklį. Neturėjau nei laiko nei noro pasigrožėti šia didybe.

Sunkiai kvėpuodama, suklupau.

– Prašau, duok man minutėlę poilsiui.

– Buvau pamiršęs, kiek mažai ištvermės turi žmogus prieš pirmąjį pasikeitimą,- jis vis dar laikė virvę. Svarsčiau, kad gal pajėgčiau patempusi virvę numesti jį nuo skardžio į slėnį apačioje, iš kurio mes čia užkopėme.

– Lukas tavo brolis,- tariau, greitai kvėpuodama.

– Ir ką tuo norėjai pasakyti?

– Kaip gali su juo taip elgtis?

Jis pasilenkė prie manęs.

– Jis metė man iššūkį! Jis atėmė iš manęs gaujos vado vietą. Gerai, gal aš ir buvau ant ribos neatsakingumo, bet aš buvau praradęs Dženi. Jie galėjo leisti man šiek tiek elgtis ne pagal taisykles.

– Meisonas man sakė, kad jo kambariokas…

– Taip, tai aš. Jis buvo toks moksliukas, dievinantis savo tėvą. Kai jis pradėjo kalbėti apie bio-chromą, pagalvojau, jog tai likimas.

– Jeigu taip stipriai norėjai išgyti, tai kodėl jiems neleidai eksperimentuoti su savimi?

– Todėl, kad nepasitikėjau Keinu, maniau, jog jis gali pavaizduoti mane tokį koks aš esu- išsigimėlį. Be to, buvau kerštavimo nuotaikoje,- jis atsistojo ir šiurkščiai pastatė mane ant kojų. –Na, eime.

Išgirdau tylų, grasinantį urzgimą. Greičiausiai šiam miške buvo šimtai vilkų, ir net neturėjau supratimo kiek pavidalo keitėjų. Bet jau žinojau prieš atsisukdama ir pamatydama įvairiaspalvį kailį, kad tai Lukas. Jis apnuogino savo dantis.

– Po perkūnais, Lukai, ką padarei? Negi išsitraukei kulką? Tu pasiryžęs įrodyti savo, ar ne? Gaila, bet neturiu daugiau sidabrinių kulkų. Ar bent įsivaizduoji kokios jos brangios?- Devlinas nustūmė mane ant žemės. Su trenksmu nukritau. – Na ką gi matau, kad viską spręsime mūsų rūšies būdu.

Iš savo pozicijos, galėjau matyti Luką. Jis vis dar kraujavo. Netgi ir išsiėmęs kulką, spėjau, kad jam nepavyko visiškai sugyti. Jis bus silpnesnis…

Marškinėliai atskrido į mane ir nusileido man veido. Tuo metu, kai juos nusiėmiau, Devlinas jau buvo pasikeitęs, ir prie manęs dabar stovėjo juodas vilkas. Juodas vilkas, kurį mačiau per alaus vakarėlį. Jis buvo didesnis nei Lukas. Jo dantys atrodė didesni, aštresni.

Meisonas kažką buvo minėjęs, kad akys nepasikeičia. Dabar supratau, ką jis turėjo galvoje. Pavidalo keitėjai pasilieka žmogiškąsias akis. Galėjau matyti Luko sidabrines akis ir beprotybę, kuri atsispindėjo pilkose Devlino akyse.

Supratau, jog ši kova turėtų būtį iki mirties, kaip ir turėjo būti, kai Lukas pirmą kartą metė iššūkį Devlinui. Žinojau, jog Lukas sužeistas ir silpnas. Žinojau, kad Devlinas stiprus ir išprotėjęs, kaip ir buvau tikra, jog jėga ateina su beprotyste. Lukas rizikuoja viską prarasti. Devlinas jau dabar viską praradęs. Jis neberizikavo niekuo, ir tai daro jį dar labiau pavojingesniu.

Žinojau, kad kiekvienas privalumas jo pusėje. Kad greičiausiai aš prarasiu Luką, prarasiu tai, ką tik ką tik atradau.

Aš myliu tave.

Žodžiai buvo tik šnabždesys mano galvoje. Bet to užteko. Lukas juos išgirdo ir pasuko galvą į mane.

Tai buvo taktinė klaida. Kai Devlinas užpuolė Luką, supratau ,kad dėl savo žodžių pasmerkiau Luką mirčiai.