13 skyrius

Krioklio vanduo krito į baseiną apačioje. Lukas sakė, jog ten dar yra požeminių srovių kurios įtekėdavo į upę. Aišku, kad ir viršuje buvo upė, kuri „maitino“ krioklį. Galvojau, kad gal sekančią dieną pavyks ją pamatyti.
Bet dabar, Lukas laikė mano ranką ir vedė mane vandens baseino pakraščiu. Žolę vėl pakeitė akmenys ir akmenukai, kurie buvo slidūs kaip stiklas. Paslydau. Jei Lukas nebūtų laikęs mano rankos, būčiau įkritusi į vandenį. Vietoj to, jo patraukta dabar atsidūriau šalia jo šiltos odos. Šokas, kurį patyriau, turėjo atplėšti mane nuo Luko, bet vietoje to aš tiesiog išsilydžiau. Taip buvo gera priglusti prie jo, jo oda tokia lygi, o raumenys tokie tvirti.
Jis mane apkabino, jo glėbys priminė saugų prieglobstį.
Kai priėjome arčiau krioklio, garsas priminė kurtinantį griaustinį. Bėgantis vanduo aidėjo aplink mus užgoždamas visus kitus garsus. Tai buvo toks garsas, nuo kurio prarasdavai orientaciją, netgi bauginantis garsas. Taip pat švelni dulksna padengė man veidą. Tačiau jeigu papulsi į krioklio nagus, gali atsisveikinti su savo gyvybe.
Lukas tempėsi mane paskui save. Turėjau tik sekundę apšviesti vandens kaskadą, prieš Lukui mane įtempiant į akliną tamsą.
Jis atleido savo glėbį. Turėjau sukaupti savo drąsą, kad gėdingai nepaprašyčiau jo manęs nepalikti. Čia buvo tyliau. Krioklio keliamas garsas prislopintas. Pašviečiau aplink urvą. Čia kažkada kažkas yra buvę.
— Tai vienas iš mūsų urvų, – paaiškino Lukas, kai jisai pasilenkė įjungti elementais maitinamo žibinto.
Jis skleidė daugiau šviesos nei mano paprastas žibintuvėlis, taigi aš jį išjungiau, kad pataupyčiau elementus. Planavau pasilaikyti jį. Jaučiausi saugesnė turėdama jį kartu su savimi. Galbūt dar ir dėl to, kad mano įtėvis jį man davė. Tai man priminė jį. Staiga desperatiškai troškau, kad jis būtų mano tikrasis tėtis. Tada viskas, kas dabar vyksta, galėtų būti melas. Ką aš sau galvoju? Vis viena viskas nėra tikra.
Jeigu tai perduodama genetiškai, tai reiškia, jog visa tai turėjau paveldėti iš tėvų. Ir esu visiškai tikra, kad jie nebuvo kažkokie vilkai. Jie nepasveiko taip, kaip tą padarė Lukas, kai Meisonas jį pašovė. Jie mirė.
—Alkana? – Lukas paklausė, ištraukdamas mane iš tokių slogių minčių.
—Ne. Tačiau ištroškusi.
Jis atmetė man buteliuką vandens. Urve buvo vėsu. Toks pats buvo ir vanduo. Permatomos plastikinės dėžes buvo prikrautos atsargų. Visos jos buvo sukrautos palei sieną. Lukas pagriebė javainių batonėlį ir, kramsnodamas jį, atidarė kitą dėžę, iš kurios ištraukė antklodę. Jis priėjo prie manęs ir ją apgaubė man pečius.
—Tau jos reikia labiau nei man,- tariau. – Aš bent jau vilkiu marškinėlius.
— Jų yra ir daugiau. Be to aš bet kada galiu užsiauginti kailį.
Jis man nusišypsojo ypatingai seksualiai ir mano visas kūnas į tai sureagavo.
Staiga lyg ir susigėdęs, jis nusisuko ir nuėjo atgal prie dėžių. Jis ištraukė kelias antklodes ir du miegmaišius. Lukas atsegė vieną iš jų ir išskleidęs patiesė ant žemės.
—Pagalvojau, jog galėtume atsigulti kartu ir dalintis kūno šiluma,- tarė jis, laukdamas kol aš atsigulsiu. Jis vis dar laikė kitą miegmaišį, greičiausiai, kad mus juo užklotu.
Niekada prieš tai nesu miegojusi su vaikinu… ir nors mes tik tai miegosime ir nieko daugiau, tačiau juk mes vis viena gulėsime vienoje „lovoje“, kūnais liesimės prie vienas kito. Nežinau, ar buvau pasiruošusi tam. Iš kitos pusės, sugerti jo kūno šilumą buvo dangiška mintis. Deja, miegoti kartu šalia vienas kito atrodė, kad buvo dar šiek tiek per anksti.
—Po viso to ką mes patyrėme, kaip tu gali iš vis pagalvoti apie miegą?- paklausiau.
—Jei iš tiesų, aš tuoj nualpsiu nuo nuovargio.
Buvau visai mintyse nustūmusi tą faktą, jog jis perėjo tikrai sunkų išbandymą. Buvo pašautas. Greičiausiai tai dėl to, jog jis labai sėkmingai visus jausmus nuslėpdavo. Arba gal dėl to, jog jis buvo super vilkas. Tačiau nuo mūsų pabėgimo aš vis rėmiausi į jį ieškodama pagalbos, nors greičiausiai man reikėjo jam padėti.
—Ką man padaryti, jog tau padėčiau? – paklausiau.
—Tiesiog miegok.
Pažvelgiau dar kartą į jo paklotą lovą.
—Neplanuoju tavęs užpulti, kaip tą padarė Meisonas. – tarė Lukas.
Žvilgtelėjau į jį.
Žinau. Tiesa ta, kad niekada nesu miegojusi su vaikinu.
Jo lūpų kampučiai sutrūkčiojo.
—Tai paprasta. Užmerki akis ir sapnuoji.
Galėjau įsivaizduoti visus įmanomus dalykus, kuriuos sapnuočiau gulėdama taip arti jo. Linktelėjau ir atsiguliau ant miegmaišio. Lukas taip pat prigulė šalia. Atsargiai. Nesupratau, ar dėl to, kad jis buvo pervargęs, ar kad neišgąsdintų manęs. Arba, galbūt, jis pajautė, kokią gi esu sustingusi ir rami. Praleidau daug laiko svajodama, kaip gi atrodys pirmas kartas, kai teks miegoti šalia vaikino. Niekada nemaniau, kad tai nutiks urve su tokiu pavojingu ir gąsdinančiu vaikinu kaip Lukas. Žinojau, kad jis manęs nenuskriaus. Šią naktį mano kūnas atrodo, jog priklausė ne man. Norėjau apsiversti ir susirangyti šalia Luko.
—Ar tau tinka tamsą, o gal norėtum palikti įjungtą šviesą? – jis paklausė.
—Tamsa man tinka.
Bet taip nebuvo, bet jokiais būdais negalėjau pripažinti, kad mane gąsdina jausmai jam. Nujaučiau, kad tamsa tik dar labiau sustiprins jausmus.
Išgirdau spragtelėjimą ir šviesa išsijungė. Mano akys greitai apsiprato ir galėjau matyti krioklį. Dėl mėnulio šviesos jis atrodė kaip krintantis stiklas. Pasijutau nusiraminusi ir po truputį pradėjau atsipalaiduoti.
—Šis urvas mano mėgstamiausias,- tyliai pratarė Lukas.
Pasvarsčiau, kad gal jis melavo, jog gali skaityti mano mintis tik tada, kai būna pasivertęs vilku. Galbūt jis visada gali jas skaityti.
—Atrodo, jog tu paruošei šią vietą taip, lyg būtum nutautęs galimus nemalonumus,- tariau.
—Mes visada jų tikimės.
Jis prisislinko šiek tiek arčiau. Galėjau jausti, kad jis šiek tiek dreba.
—Tu sušalęs,- nesistengiau, tačiau mano balsas nuskambėjo kaltinamai.
—Ne, tiesiog tai šalutinis poveikis po adrenalino antplūdžio ir pasikeitimo. Šiluma padeda.
Jis rizikavo viskuo, kad išgelbėtų mane nuo Meisono. Kaip aš galėjau atsisakyti rizikuoti savo emociniu stabilumu ir nepasislinkti arčiau jo?
Prisislinkau prie jo. Žinojau viską apie adrenalino antplūdžius. Kai mano tėvai buvo nužudyti, man rodės, jog niekados nenustosiu drebėjusi. Luko rankos apsivijo mane, mano galva patogiai įsitaisė ant jo peties. Jis užtempė kitą miegmaišį ant mūsų. Mes jautėmės šiltai ir jaukiai lyg mažame kokone. Būti taip arti šalia jo buvo nuostabu. Mano kūnas apsunko. Galėjau jausti nuo jo sklindančią šilumą, jausti šilumą po savo skruostų ir pirštais.
—Ar tai kaip antplūdis? – tyliai paklausiau, nenorėdama trikdyti tos ramybės, kuri įsivyravo aplink mus, tačiau trokšdama sustiprinti mūsų ryšį. – Turiu galvoje būnant vilku?
—Negaliu sugalvoti tam palyginimo. Aš tiesiog toks esu.
—Kaip tai nutiko? Žinau, jog sakei, jog tai susiję su genetika, bet kaip? Ar pirmasis buvo įkastas vilko, ar kažkas panašaus?
Jo gilus juokas nuskambėjo uoloje.
— Taip rodo filmuose ir tai yra taip kvaila. Kodėl kas nors įkastas turėtų pavirsti į tokį padarą? Tas pats ir dėl vampyrų. Taip kvaila. Taigi ne. Likantropija nėra kažkas prasidėjęs nuo įkandimo.
—Tada kaip?
—Mes esame čia nuo pradžios. Bet norėdami apsisaugoti laikome tai paslaptyje. Šimtmečius mes gyvename įsilieję į žmonių populiaciją, bet visada pajuntame, jei šalia atsiranda mūsiškių. Greičiausiai tu tą jau buvai pajutusi, tik kadangi nežinojai apie mūsų egzistavimą, negalėjai to suprasti.
Pagalvojau apie pirmą kartą, kai sutikau Lindsę praeitą vasarą ir mes tą pačią sekundę tapome geriausiomis draugėmis. Pajutau ryšį, istoriją su ja. Galėjau jai išsipasakoti.
—Ar Lindsė?.. – negalėjau pabaigti klausimo, nes tai atrodė taip neįtikėtina.
—Taip,- jis tyliai atsakė. – Tačiau ji dar nebuvo pasivertusi. Jai sueis septyniolika tik kitą mėnesį.
—Mes juk draugės. Kodėl gi ji man nieko nepapasakojo?
—Bet ar tu būtum ja patikėjusi? Ji nebūtų galėjusi tau įrodyti.
—Nežinau. Nesu tikra, kad ir tavimi tikiu. Ta prasme, tikiu, kad gali pasiversti vilku, bet kad aš… Nesu įsitikinusi. Bet tu sakai, kad dar yra daugiau tokių kaip tu gyvenančių tarp žmonių?
—Žinoma. Mokyklose, universitetuose. Mes gyvename bendruomenėmis. Mes daktarai, teisėjai ir pareigūnai. Mes tokie patys kaip visi kiti, tik kad mes galime pavirsti vilkais.
—Atleisk man, bet būtent tai ir padarė jus ne tokiais kaip visi.
—Gerai, sutinku. Ir taip, kartais rizikinga gyventi tarp statiškųjų, bet tai lengviau nei turėti savo atskirą šalį ar kažką panašaus. Ir taip, būna kartais, kad kas nors išsiaiškina mūsų paslaptį. Mūsų rūšis būdavo deginami ant laužo kaip kokios raganos ir medžiojami kaip kokie demonai. Taigi prieš daugybę šimtmečių mūsų vyresnieji sukūrė brolybę… na, galėtum juos palyginti su riteriais. Jie buvo jaunieji kariai. Mes vadiname juos Tamsiaisiais Sergėtojais. Jie yra įsipareigoję saugoti kitus pavidalo keitėjus.
Nusišaipiau:
—Nieko gero iš jų tos apsaugos. Kur jie dabar, kai mums jų taip reikia?
Lukas atsikrenkštė.
– Na, viena iš taisyklių yra ta, kad jei Tamsusis Sergėtojas yra toks kvailas, kad jį sugebėjo išaiškinti, jis lieka vienas be pagalbos. Mes rizikuojame gyvybėmis dėl kitų, o ne prašome, kad kas nors rizikuotų dėl mūsų.
Pasikėliau tiek, kad galėčiau matyti jo veidą.
—Palauk sekundėlę, ar tu bandai man pasakyti, jog esi Tamsusis Sergėtojas? Kad tu esi riteris ar kažkas panašaus?
—Būtent taip. Mano darbas yra apsaugoti tave. Tai priežastis dėl kurios visus nusiunčiau atgal, o pats grįžau pažiūrėti, ar tau bus viskas gerai, taip pat būčiau buvęs šalia per pilnatį.
Jis buvo mano saugotojas? Tai paaiškintų, kodėl jis visada mane taip akylai stebėdavo. Bet aš vis dar nebuvau pasiruošusi sulaukti pilnaties ir su tuo susijusių pasekmių. Ir aš vis dar turėjau krūvas klausimų Lukui.
—Tai tu gali mirti.
—Žinoma. Ugnis. Kulkos.
—Bet aš juk mačiau, kaip tu pagijai.
—Nuostabu, ar ne? – jo balse girdėjosi krislelis išdidumo. – Man tiesiog pasisekė, jog Meisonas nežinojo, jog mūsų Achilo kulnas yra sidabrinės kulkos. Šita dalis iš viso Holivudinio mėšlo visgi yra tiesa. Nežinau kodėl, bet susižeidus sidabru, žaizda nebegyja taip kaip paprasta žaizda. Peilis, kardas, kulka… jei tai pagaminta iš sidabro, tai mums padaro nemenkos žalos.
Suvokiau, jog jis manimi taip pasitiki, jog gali pasidalinti paslaptimi kaip jį nužudyti. Galbūt tai nebuvo pasitikėjimas. Galbūt tai savisauga. Sidabras staiga iš paprasto papuošalo patapo mirtina grėsme, kuri galėtų mane sunaikinti.
—Ar yra koks būdas, kaip netapti…
Mintyse skambėjo žodis išsigimėlis, bet negalėjau taip imti ir jo garsiai pasakyti. Jis tikrų tikriausiai siaubingai įsižeistų.
—Ne,- jis ištarė tai tyliai. Jo ranka apsivijo man per kaklą ir jis švelniai paguldė mane ant savo peties. Luko ranka laikė mane šalia jo kūno, lyg bandydamas mane apsaugoti nuo jo ištarto žodžio.
—Viskas bus gerai. Patikėk manimi. Žinau, kad turi galybę klausimų, bet aš vos laikausi neužmigęs, Kaila. Leisk man pamiegoti, o rytoj atsakysiu į tavo klausimus.
—Gerai.
Išgirdau jo negilų kvėpavimą ir pajutau, kaip man po skruostu lėtai kyla ir leidžiasi jo krūtinė.
Žiūrėjau į krioklio tekėjimą. Galvojau apie tai, kaip norėčiau atsikelti ir eiti tiesiai į jį. Leisti, kad mane srovė panardintų po vandeniu. Nenorėjau tapti vilku. Galbūt Meisonui ir atrodė, kad tai yra labai šaunu, ir kad žmonės pirktų tokias tabletes, kad keliomis valandomis taptų kailiuotais žvėrimis. Bet jei galėčiau rinktis, niekada tų tablečių negerčiau.
Tikiuosi, jog Lukas klysta, kad tas ryšis, kurį jis junta, yra visai kas kita. Galbūt jo supratimas buvo iškreiptas ir jis ne taip viską suprato. Aš negaliu būti pavidalo keitėja.
Buvau susirangiusi netoli išėjimo iš urvo, klausydamasi krioklio, apžiūrinėdama savo nagus. Išsirangiau iš lovos dar Lukui miegant. Turėjau apie daug ką pagalvoti. Dalis manęs norėjo kuo toliau bėgti nuo Luko, nuo viso šito. Bėgti ir niekada nesustoti.
Lukas taip tyliai priėjo, kad mano širdis vos neiššoko iš krūtines, kai jis atsisėdo šalia. Didžiavausi savimi, kad neparodžiau kaip stipriai jis mane išgąsdino.
—Anksti atsikėlei. Ar tau viskas gerai?- jis paklausė.
Negi Lukas rimtai to klausia? Mano pasaulis, mano gyvenimas gali būti visai kitoks, nei lygi šiolei maniau. Žinoma, kad man nebuvo viskas gerai. Prisiverčiau prasižioti, o ne tik atsidusti.
—Tiesiog galvoju. Man niekada nesisekė užsiauginti ilgų nagų. Greičiausiai, tai pasikeis.
Jis sukikeno. Ar bent jau man taip pasirodė. Sėdint prie krioklio reikėjo garsiai šnekėti, taigi kikenimą sunku išgirsti. Bet jis tikrai šypsojosi. Tada, lyg jam pagailėjus, jog mes turime plėšyti gerkles tam, kad susikalbėtumėme, jis linktelėjo galva urvo pusėn ir aš nusekiau jam iš paskos.
—Gal tu žinai, ar mano įtėviai žino… apie mane? Kas aš tokia esu? Ar tiksliau, kuo gi aš pavirsiu?
—Nemanau. Tavo tėvams žuvus, tave labai greitai paėmė. Tamsieji Sergėtojai net nespėjo atvykti. Kai valstybė įsikiša, mums labai sunku atgauti saviškį, – jis atidarė dėžę ir pametė man V8 (daržovių sulčių) skardinę.
—Aš maniau, jog vilkai mėsėdžiai.
—Vilkai taip, tačiau pavidalo keitėjai ne, – iš jo tono buvo galima suprasti, jog jį įžeidžiau. Jis padavė man proteinų batonėlį. – Reikia valgyti ir palaikyti jėgas
Atplėšiau pakuotę, klausiamai į jį žiūrėdama.
– Tu nelaikai savęs vilku.
—Nesu vilkas. Tai yra tik forma, kurią įgaunu pasikeisdamas. Tik tiek. Nieko daugiau.
—Tik tiek? Dauguma žmonių netampa kailiniuotais ir urzgiančiais. Net nekalbant apie pamišėlius, kurie nori tave sugauti ir ištyrinėti.
—Ką tu… ką jie mato kaip neįprastą, man yra normalu. Visada žinojau, jog tai yra mano DNR. Negalėjau sulaukti kada tapsiu aštuoniolikos.
Pajutau stipriau suplakant širdį.
– Man rodos sakei septyniolikos.
—Septyniolika tik merginoms, o aštuoniolika vaikinams. Tai susiję su tuo, kad merginos anksčiau subręsta.
—A, aš jau pagalvojau, jog galėsiu šiek tiek atsikvėpti.
Proteinų batonėlio skonis buvo kaip pjuvenų.
Lukas atplėšė užkandžių dydžio maišelį pilną dvigubai perteptų Oreo sausainukų ir padavė man vieną. Man ištryško ašara; aš taip juos mėgau. Pažvelgiau į jį. Jis įdėmiai mane stebėjo.
—Spėju, jog perskaitei mano mintyse, kad aš juos labai mėgstu. Ar ir aš turėsiu tokį gebėjimą?
—Taip, nors iš pradžių tai bus panašiau į trikdantį burbuliavimą galvoje. Turėsi išmokti atskirti balsus.
—Ar yra kokia vilkolakių mokykla, ar kažkas panašaus, kur galėčiau viso to mokytis?
—Mes stengėmės nevartoti žodžio vilkolakis. Tai turi labai negatyvių atspalvių. Paminėk nors vieną filmą, kur vilkolakis buvo geras vyrukas. Mes pavidalo keitėjai. Ir ne, nėra tokios mokyklos, bet yra treniruotės, kurios vyksta šiuose miškuose.
Pabaigiau valgyti sausainius, prisitraukiau kelius prie krūtinės ir apsivijau juos rankomis.
—Ar skauda?
Jis žinojo, ko aš klausiu, ir tai nebuvo apie treniruotes. Jis atsiklaupė šalia manęs. Lukas vis dar buvo basas ir be marškinių. Negi nei vienoje dėžėje nebuvo drabužių? Aš beprotiškai norėjau tiesiog perbraukti pirštais jam per krūtinę, pečius. Vietoj to sutelkiau dėmesį į jo akis.
—Ne, jeigu manimi pasikliausi,- ištarė jis tyliai.
Netvirtai nusijuokiau.
–Ar esi visiškai tikras dėl manęs?
Staiga jis atsistojo ir ištiesė man ranką.
—Eime, noriu patikrinti perimetrą. Tada galėsime atsipalaiduoti ir džiaugtis diena. Juk vis dėl to mes nesame vampyrai.
Lukas susirado marškinėlius. Arba jie nebuvo jo, arba buvo prieš jam virstant tokiam raumeningam. Iš tiesų pradėjau įtarti, kad jis skaito mano mintis ir būdamas žmogumi.
Ėjau paskui jį, kai Lukas įžengė į mišką, kuris supo mūsų prieglobstį. Jis buvo toks gracingas, lyg artistas iš Cirque de Soleil cirko, kuris nors buvo raumenų kalnas, tačiau vis tiek sugebėjo judėti su gracija ant scenos. Visada mačiau, kokios geros fiziškos formos yra Lukas, bet dabar dar pradėjau pastebėti jame ir tūnantį grobuonį.
Nemanau, kad jiems būtų pavykę vėl jį užklupti netikėtai. O jeigu net jiems ir pavyktų mus pasivyti, manau Lukas sektų paskui juos, kad galėtų atkeršyti. Visai kaip Holivudinis vilkolakis. Jis gali ir nemėgti kaip yra pavaizduojamas filmuose, bet juntu nuo jo sklindantį ryžtingumą apsaugoti mane. Tai jausmus buvo beveik gąsdinantis, bet kartu ir jaudinantis.
Ar jisai paaukotu savo gyvybę dėl manęs? Ar aš norėčiau to?
Žinoma, kad ne. Bet vis viena buvo gera žinoti, kad jis taip rimtai ėmėsi manęs saugoti. Nebuvau tikra, kaip turėčiau jaustis dėl viso to reikalo su antrąja puse. Negalėjau paneigti, kad nuo pat pradžių manęs netraukė prie jo ir, kad trauka buvo tokia stipri, kad net baugino. Taigi nusisukau nuo to jausmo ir sutelkiau dėmesį į Meisoną. Su tuo ką jaučiau Meisonui, galėjau be vargo susitvarkyti, bet tai, ką jaučiau Lukui, buvo ne mano jėgoms.
Dar labiau gąsdino mintis, kad Lukas tą patį jautė ir man, tik tiek, kad sugebėjo kontroliuoti tai.
Kai judėjome į preikį, jis staiga sustingo, pradėjo klausytis ir uostyti orą. Buvo keista suvokti, jog greitai mano pojūčiai bus tokie pat kaip ir jo, jeigu iš tiesų esu pavidalo keitėja. Tai tiesiog atrodė taip neįtikėtina.
Tikriausiai, man reikėjo atkreipti dėmesį, kaip jis tikrina viską aplinkui mus. Turėjau stengtis išmokti viską, kad ir kas tai bebūtų, bet vietoj to galvojau apie drabužius. Pasikeitimas į vilką, labai atsilieps mano drabužių spintai. Ir ką turėsiu daryti? Daugybėje vietų imti ir paslėpti drabužių?
—Taip, — jis atsakė labai tyliai ir tada vėl sustingo.
Bet jis taip nesustingo kaip aš.
—Tu gali skaityti mano mintis, net jei nesi vilkas?- apkaltinau jį.
Jis perbraukė savo stipriais pirštai sau per plaukus.
—Tiktai tada, kai sutelkiu dėmesį į tave.
—Ar tu dabar tai darai?
—Kaip gi galėčiau tam atsispirti? Tu taip skaniai kvepi.
—Ar tu juokauji? Aš purvina.
—Bet be to kvapo, galiu užjuosti ir tavo tikrą aromatą.
Jis pradėjo eiti atgal į proskyną.
—Eime paplaukioti.
Aš beveik klupinėjau bandydama jį prisivyti. Vis dar buvau šokiruota, kad jis taip susitelkęs ties manimi, kad užuodžia mano kvapą.
—Tai ką? Tu turi dėžėse paslėpęs maudymosi kostiumėlius ar ką?
Jis pažvelgė į mane per petį ir šelmiškai nusišypsojo.
—Kam jie reikalingi? Ar niekada negirdėjai, kad galima maudytis nuogiems?
Na gerai, yra galimybė, jog jis rytoj pamatys mane nuogą, prieš pavirstant kailiniuota būtybe, bet vis viena priverčiau jį nusisukti, kol nusirengiau ir įšokau į vandenį. Jis buvo vėsus, gaivinantis ir ypatingai švarus. Kai išnyrau į paviršių, Lukas jau buvo vandenyje, vos buvo keliomis pėdos toliau nuo manęs. Vis dėlto galbūt ir jis šiek tiek drovėjosi savo nuogumo prieš mane. Nors jau esu mačiusi jį iš nugaros.
Mirkdama vandenyje paklausiau:
—Taigi, turi tatuiruote ant peties. Ką ji reiškia?
—Kiekvienas vaikinas gauna tatuiruotę, kai pasiryžta pranešti apie merginą, kurią jis išsirinko būti savo antrąja puse. Tatuiruotė yra jos vardas, parašytas senovine mūsų kalba.
—Ir ką tu pasirinkai?
Jis pasižiūrėjo į mane lyg klausimas, ar tikrai esu tokia kvaila.
—O…
Sunkiai nurijau. Buvau nustebinta, kad jis galėjo puoselėti tokius stiprius jausmus ir neišmesti jų į konteinerį. Kaip jis galėjo tai pareikšti tatuiruočių meistrui, jeigu net nebuvo tikras, ar aš atsakysiu tuo pačiu.
—Aš net negalvojau, jog tu mane pastebėjai praeitą vasarą.
—O, aš tikrai pastebėjau. Tai buvo kaip bumbtelėjimas; tiesiai į paširdžius.
—Tu nieko nesakei.
—Tau tik ką tik buvo sukakę šešiolika ir tu vis dar buvai vidurinėje, o aš ruošiausi išvykti į universitetą.
—Aš vis dar esu vidurinėje, o tu vis dar lankai universitetą.
—Bet tu jau vyresnė. Ir liko tik metai kol pabaigsi vidurinę. Po to galėtum įstoti į tą patį universitetą kaip ir aš.
—Taigi, aš vėl galėsiu pamatyti savo įtėvius?
—Žinoma. Tu grįši namo šios vasaros gale, šiek tiek pasikeitusi nei prieš atvažiuojant čia.
Na ir sumenkinimas. Jeigu ir nebūsiu pakeitusi formos vis viena niekada nepamiršiu visko, ką išmokau ir visur ieškosiu kitų pavidalo keitėjų.
—Mes gyvename apsupti statiškųjų,- jis tęsė. – Beveik normaliai. Tiksliau taip normaliai kaip tik galime, nes esame prisaikdinti paslapties apie mūsų egzistavimą saugojimu.
Vis dar buvau šokiruoja jo priimtu sprendimu, kai mane pamatė praeitą vasarą.
—Tu priėmei sprendimą dėl mūsų praeitą vasarą… Keas jei būtum daugiau manęs nepamatęs?
—Žinau kur tu gyveni, Kaila. Būčiau atėjęs pas tave, jeigu Lindsė nebūtų prikalbinusi tavęs atvykti šią vasarą. Nebūčiau leidęs tau būti vienai, kai pagaliau suvoksi, kas gi esi iš tikrųjų.
—Taigi, Lindsė žinojo apie tavo jausmus man?
—Taip, bet tam taip pat yra taisyklė. Tu negali niekam pasakyti, kurią merginą vaikinas yra pasirinkęs.
Kartu jaučiausi ir pamaloninta, ir susierzinusi.
Lukas pradėjo plaukioti ir man pasirodė, jog jis yra iš tų vaikinų, kuriam sunku kalbėti apie savo jausmus. Ilgi, stiprūs yriai. Jo nugaros raumenys susitraukia ir atsipalaiduoja. Tatuiruotė… mano vardas parašytas senovine kalba, atrodo lyg pulsuotu.
Jis prisipažino man, net ir nežinodamas, ar atsakysiu jam tuo pačiu. Aš jaučiausi labai pamaloninta, bet tuo pačiu man visko buvo per daug. Visko, ką jis man jautė stiprumas, buvo šimtą kartų stipresnis, nei tai ką esu jautusi kitiems vaikinams. Ir tuo pačiu, negalėjau paneigti, jog ir aš jaučiu kažką tarp mūsų.
Pradėjau plaukti nugara priešinga kryptimi nei jis, bet susivokusi, jog taip parodau daugiau nuogo kūno nei norėčiau, apsiverčiau ir pradėjau plaukti šuniuko stiliumo. Arba mano padėtyje turėčiau sakyti vilko stiliumi.
Jis priplaukė prie manęs ir sustojo apie dviem pėdom tolėliau.
—Tatuiruotė. Rafas turi panašią.
—Taip.
Mano akys išsiplėtė.
–Jis yra…- Sekundėlei sustojau. –Jis yra pavidalo keitėjas?
—Taip.
—Kieno vardas jam ant nugaros?
—Negaliu tau pasakyti. Prisiekiau saugoti paslaptį.
Tai erzino. Ne tai, kad mane domino paskalos, bet aš buvau labai labai smalsi.
— O kas jeigu tu suklydai?-paklausiau. —Kas jeigu tu ne taip supratai savo jausmus? Kas jeigu mergina nejaučia tau to, ką tu jai jauti?
Turėjau galybę klausimų. Aš iki galo nesuvokiau kaip visas tas reikalas su antrąją puse vyksta, bet suvokiau, kad tai didelis reikalas.
—Tada laukia tik nusivylimas. Keliauji vienas per gyvenimą su tos merginos vardu ant peties, ir nei viena kita mergina nenorės su tavimi prasidėti, nes prieš tai tu jau atsidavei kitai merginai.
—Tai žiauru.
—Tai skatina mus rinktis apgalvotai.
Viso to man tikrai buvo per daug; žinoti, kad jis mane pasirinko, ar kad lemtis mus suvedė. Nesuvokiu iki gal kaip visas likimo/antrosios pusės reikalas veikė.
—Bet tu mane praeitą vasarą vos pažinojai.
—Žinojau pakankamai, Kaila. Mums, kai sutinkame savo sielos antrąją pusę … tiesiog supranti tai. Nežinau kaip paaiškinti. O ar tu nieko nepajutai?
—Pasijutau išsigandusi,- pripažinau. –Taip pat ir priblokšta. Žinoma, kad tave pastebėjau, bet niekada negalvojau apie mus kartu. Turiu galvoje, pažiūrėk į save. Tu vyresnis, karštas ir dar tokios geros formos… o aš raudonplaukė ir dar strazdanota.
Jis nusišypsojo.
–Man patinka tavo raudoni plaukai ir strazdanos. Ir man patinka, jog turi vidinės stiprybės, kurios dar kol kas neatpažįsti. Tu pasielgei labai drąsiai išlaisvindama mane iš narvo.
—Tai, ką jie darė, buvo neteisinga.
—Bet ne visi būtų darę kažką dėl to. Ir kai tu bandei primušti Meisoną… tas man irgi labai patiko.
Pajutau, kaip nuo gėdos kaista mano veidas.
—Negaliu patikėti, kad užsikabinau už jo saldžių žodžių.
—Jis apkvailino daugelį.
—Bet ne tave.
—Turėjau įtarimų, bet tik tiek. Užaugau visuomenėje, kuri šimtmečius mus persekiojo prisidengdami raganų medžiokle. Niekada nekaltinu nieko neturėdamas įrodymų.
Net jeigu laukimas įrodymų jam vos nekainavo laisvės, o gal net ir gyvybės.
—Kaip dėl Konoro ir Britanės? Ar jie?
—Dauguma šerpų taip. Taip, mes galime kontroliuoti kurias vietas statiškieji galės pamatyti miškuose. Jeigu mes jų iš vis neįleistume, jie pasidarytų įtarūs. Tai va, taip mes juos leidžiam ten kur mes norim ir atvirkščiai.
—Meisonas tiki, kad čia yra gyvenviečių.
Jo veidas sustingo, akys tapo kaip stikliniai akmenys.
–Taip. Vis dar bandau suvokti, kaip jis apie tai sužinojo. Turiu galvoje, yra legendų, bet jis atrodė užtikrintas.
Mano nuostabai pamiršau irtis, taigi panirau, vos spėdama užsičiaupti, kad neprisigerčiau vandens. Labai norėjau sumažinti kvailos merginos įspūdį. Prisiverčiau išnirti.
Lukas klausiamai į mane žiūrėjo ir buvo panašus į šunį, kuris klausiamai palenkia galvą. Būčiau nusijuokusi, jei nebūčiau bandžiusi suvokti, ką Lukas pasakė.
—Tai tikrai yra gyvenvietė?
—Volfordas. Vyresnieji ten gyvena. Kiti mūsiškiai susirenka ten per vasaros saulėgrįžą. Tai gan gerai paslėpta vieta. Jokių šansų, kad Keinas ir jo pasekėjai robotai surastų.
Aš nebuvau tokia tikra, bet tuo metu galvojau apie kitą dalyką, kurį jis pasakė.
—Kodėl tu bandai suprasti, kaip jie sužinojo apie gyvenvietę? Tau patinka dėlionės? O gal tu koks strategas?
—Maniau, jog tu jau supratai. Aš gaujos vadas. Grupės alfa vyras.
Nežinau, kodėl nesuvokiau to anksčiau. Tai kaip Rafas visada nusileisdavo Lukui, tačiau maniau, jog jis tiesiog vadovauja šerpoms.
—Tai kaip visa tai veikia? Gal vyresnieji balsuoja, ar ką?
—Ne, mes kaunamės dėl to, aišku pasivertę vilkais. Meti iššūkį ir laimėjęs tampi vadu.
Kaip laukiniai žvėrys? Kas jis toks? Vyras ar žvėris?
—Ir tu tai padarei? Tiesiog sumušei jį?
Jis žvelgė man į akis lyg jam būtų reikėję matyti mano reakcija.
—Tai kova iki mirties.
Šitą kartą, kai nustojau plaukti ir panėriau, nebežinojau, ar noriu vėl iškilti. Jo bendruomenėje buvo dalykų, kurie vertė mane susimąstyti, ar noriu būti viso to dalimi.