12 skyrius

Per tokį trumpą laiką mes patyrėme didelių pasikeitimų. Mes galėtų reikšti žmonių rasę. Tik tiek, kad jis nebuvo žmogus, arba bent jau aš jo tokiu nelaikiau.
Kadangi aš jį išgelbėjau, tai turėtų reikšti, jog nesu priversta likimo sekti paskui jį. Kai kuriose kultūrose, jei žmogus išgelbėja tau gyvybę, jūs esate susieti amžiams. Kažkur skaičiau… Mano mintys skraidė ieškodamos kito paaiškinimo dėl mūsų. Galbūt tai reiškė…
Dieve, ir ką aš bandau apgauti? Paaiškinimas galėjo būti tik vienas ir tai tikrai nereiškė tai, ką norėjau, kad reiktų. Mes. Kad ir kas jis buvo, jis įtraukė ir mane į tą nedidelį keistuolių būrelį. Tai nenatūralu. Žmonės nevirsta vilkais. Jau ir taip turėjau per daug ant savo pečių beprotiško bagažo, su kuriuo turėjau susitvarkyti. Nežadėjau prie jo pridėti dar ir to, kad buvau fiziškai nenorali.
Etanas suaimanavo.
Lukas pagriebė mane už rankos.
—Nagi eime. Turime iš čia dingti prieš jam paleidžiant pavojaus signalą.
Papurčiau galvą.
—Aš ne tokia kaip tu.
—Pakalbėsime apie tai vėliau. Mums reikia eiti.
—Aš neinu.
—Kaila, mažiau nei po 48 valandų jie sužinos tiesą apie tave ir tada tu būsi uždaryta narve. Jeigu išgyvensi pasikeitimą. Tau reikia mano pagalbos… jei nori išgyventi.
Viskas ėjo tik geryn ir geryn. Ne tik tai, kad jis sako jog greitai tapsiu plaukuota, bet dar ir… Aš galiu mirti, jeigu jo nebus šalia? Mano mintys bandė tai suvirškinti, bet joms nepavyko. Aš buvau žmogus. Aš ne tokia kaip jis. Ir mes? Kiek tokių kaip mes dar yra? Niekaip negalėjau viso to suvokti. Negalėjau to suprasti. Mano mintys tiesiog norėjo užsidaryti nuo viso to.
Negi tikrai yra žmonių galinčių virsti į vilkus? Ir aš buvau viena iš jų?
Visa tai buvo nelogiška.
Etanas suaimanavo dar garsiau ir pradėjo keltis. Mes su Luku buvo pasislėpę šešėliuose, bet neužtruks, kol Etanas mus pastebės.
Lukas greičiausiai prarado kantrybę, nes stvėrė man už rankos ir pakėlęs persimetė sau per petį. Prieš man atgaunant kvapą ir užprotestuojant jo poelgį, jis jau bėgo. Greitai. Jo žingsniai, kaip visada buvo tylūs.
Kaip jis gali būti toks stiprus, greitas ir tylus, kai aš esu permesta per jo petį. Kas jis toks? Supervilkas?
Aš vis dar laikiau savo žibintuvėlį. Svarsčiau galbūt trenkti juo Lukui į tarpkojį. Tai jį sustabdytų, bet ir mane parblokštų ant žemės. Taigi to nepadariau. Tiesiog kabėjau taip stebėdama, kaip nuo greičio medžių atvaizdas susilieja.
Tu viena iš mūsų.
Aš viena iš jų.
Galvojau apie baimę, kuri kunkuliavo manyje- baimę, kurios šaknų nesupratau. Apmąsčiau apie visus keistus pojūčius, kurių pokyčio dar negalėjau suvokti.
Pasakiau sau, jog tai įprastos paauglių baimės, įprasti paauglių pokyčiai.
Nebuvau viena iš jų. Lukas klysta. Galbūt jis tiesiog norėjo, kad būčiau tokia kaip jie.
Bet jis tikrai suklydo. Nebuvau kaip jis. Aš buvau normali. Aš, Kaila Medison, sutrikusi paauglė.
Ko jau ko, tačiau tikrai nesiruošiau pasiversti į vilką.
Nežinau, kaip ilgai ir kaip toli Lukas bėgo, kol pagaliau sušukau:
—Gerai, dabar jau sustok.
Jis manęs neklausė. Vis dar bėgo.
Trenkiau žibintuvėliu jam per sėdmenis.
—Stok! Aš rimtai! Arba aš…
Arba aš ką? Jis didesnis, tvirtesnis ir stipresnis už mane.
Galbūt jis išgirdo kažką mano balse arba galbūt jis pavargo, nes jis sulėtino žingsnį ir nuleido mane ant žemės. Mano pėdos palietė žemę, tačiau susvirduliavau ir susmukau žemyn.
Jis susirangė šalia manęs. Lukas kvėpavo sunkiai, taip ir aš kvėpuoju užbėgus laiptais. Atrodytų, jog po tokio bėgimo persimetus mane per petį, jis turėtų gaudyti orą. Niekada, nei per milijoną metų aš nebūčiau tokios geros formos kaip jis.
Mėnulio šviesa prasiskverbė pro medžių šakas, bet aš norėjau daugiau. Norėjau saulės šviesos, bet ji nepatekės dar kelias valandas. Įjungiau žibintuvėli. Nešviečiau tiesiai jam į veidą, užteko ir to, kad jis buvo įjungtas.
—Tu į nieką neatsitrenkei, — tariau. Net nereikėjo to ir sakyti. Manau, jis taip pat apie tai pagalvojo, nes atrodė šiek tiek nustebęs.
—Mano labai geras naktinis regėjimas, — pagaliau ištarė.
—Ar tai dėl to, kad tu esi…
—Taip. Regėjimas, klausa, uoslė – viskas sustiprėja po pirmojo virsmo.
Linktelėjau ir sunkiai nurijau.
—Taigi, kas to esi iš tikrųjų?
—Techninis terminas likantropas. Bet mes save vadiname Pavidalo Keitėjais. Žmonės, kadangi nesugalvoja geriau mus vadina vilkolakiais. — Jis apsižvalgė. —Mums reikia pradėti eiti. Turime padidinti atstumą tarp mūsų ir Statiškųjų.
—Statiškųjų? — paklausiau.
—Tai tie, kurie niekada nepasikeičia. — Jo balse nežymiai buvo girdėt liūdesys. Nesupratau, dėl kurių jis jautė apgailestavimą: dėl tų kurie negalėjo pasikeisti ar dėl tų kurie gali.
Jis paėmė mano ranką ir pastatė mane ant kojų. Susvirduliavau. Jei nebūčiau atsirėmusi į jį, tikriausiai vėl būčiau nukritusi ant žemės. Jis apsivijo mane rankomis ir pažvelgė man į akis.
—Žinau, kad viskas ką šiandien sužinojai atrodo šokiruojančiai.
Taip manai? Papurčiau galvą, tada palinksėjau. Vis dar buvau sumišusi. Mano smegenys nepajėgė to apdoroti.
—Ką tu turėjai galvoje sakydamas‚ “jei norėsi išgyventi“?
Švelniai jis palietė mano skruostą. Jo pirštai buvo šiurkštūs. Nenorėjau galvoti, jog anksčiau šią naktį, jo rankos buvo pavirtusios į letenas, kurios galėtų sudraskyti mano veidą į skutelius.
—Pirmas kartas kai pasikeiti, būna skausmingas. Kaip gimdymas. Iš vienos pusės, tai logiška. Tu ‚pagimdai‘ savyje tūnantį vilką. Tau reikia, kad šalia būti tavo antroji pusė, kad padėtų tau pereiti per visą tai.
—Mano antroji pusė? —Negi jis čia rimtai?
—Ar tu to nepajutai? — jis paklausė. —To ryšio tarp mūsų?
Ar jis kalbėjo apie tą dalyką, kuris mane taip gąsdino?
Aš pasitraukiau nuo jo.
—Aš to nenoriu! — Dar pasitraukiau toliau, link medžių. —Aš to neprašiau! Nori pasakyti, kad kažkuriuo metu man buvo įkandę?
—Tai genetika, kaip Keinas ir sakė.
—Tu nori pasakyti, jog aš paveldėjau šį sugebėjimą keistis? Ką? Tipo iš savo tėvų? Nori pasakyti, kad jie buvo… — nutilau, bandydama nuraminti savo mintis. —Kad jie buvo vilkai?
Jis tiesiog pažvelgė į mane.
—Tai beprotybė! Jie būtų man pasakę! — Atmintyje iškilo nuotrupa su vilkais. Ignoravau ją. —Ir tu klysti, nesu viena iš jūsų.
Jo stambūs pečiai gūžtelėjo.
—Gerai, tu nesi. Bet gal tiesiog būk su manimi, tiesiog tam, jeigu aš būčiau teisus. Be kita ko, Daktaras blogis jau greičiausiai žino, jog tu padėjai man pasprukti ir, jis tikrai nėra atlaidus.
Klausiamai taip stipriai išlenkiau antakius, kad net suskaudo.
—Iš kur sužinojai, kad jį taip vadinu? — Žingtelėjau žingsnį atgal. —O dieve! Tu gali skaityti mintis? —Mano balse skambėjo pasityčiojimas ir apkaltinimas. Jis netgi nesivargino neigti to. Negi jisai žino viską, apie ką galvojau?
—Tik tada kai būnu vilku, — tarė jis. Lukas paėmė žibintuvėlį, išjungė jį ir padavė man. —Nereikia visiems parodyti kur mes esame.
Jis pagriebė mano ranką ir nusitempė gilyn tarp medžių. Nenorėjau eiti, bet turėjau pripažinti, jog jis teisus. Deja. Užstrigau su juo, bent jau iki tol, kol sugalvosiu, ką galiu padaryti.
Mano akys apsiprato su laukinę gamtą užliejusia mėnulio šviesa. Stengiausi neatsilikti nuo Luko, tad beveik lipau jam ant kulnų. Jo ranka stipriai laikė manąja. Jis toks aukštas ir stiprus, o jo pirštai taip stipriai apsiviję mano ranką, kad nenorom pradėjau galvoti, ar jis natūraliai toks stiprus, ar pirmasis pasikeitimas jį tokiu pavertė. Aišku, greičiausiai natūraliai yra klaidingas atsakymas. Iš kitos pusės jam natūralus buvo pasikeitimas. Nesikeisti – va tai nenormalu.
Patekau į keistą pasaulį, viskas apsivertė aukštyn kojomis ir dabar buvau viso to dalis.
Turėjau milijardus klausimų, bet kadangi mes stengėmės elgtis tyliai, kol pasieksime tą vietą iki kurios einame (neklausiau kur, o jis ir nesakė, bet greičiausiai jis eina turėdamas tikslą), nutariau pasilaikyti savo klausymus sau. Be kita ko, jis ėjo labai greitai, ir turėjau sunkumų, kad nuo jo neatsilikčiau. Nors maniau, kad esu puikios fizinės formos, dabar kvėpavau lyg šuo, kuris gaudė skraidančią lėkštę. Šuo, vilkas- turiu nustoti galvoti apie gyvūnus.
Neturėjau pakankamai laiko, kad sugalvočiau, kaip nepasiversti į laukinį gyvį, aišku, jei iš viso esu prie pasikeitimo ribos. Vis dar turėjau abejonių. Negi nežinotum, giliai viduje nepajustum, kad dalis tavęs yra vilkas? Visa tai atrodė neįtikinančiai. Bet jeigu visa tai turėjo įvykti, tada vis viena turėtų būti koks kelias tam užkirsti. Jeigu kovočiau… pasąmonės galia prieš problemą. Arba šiuo atveju, pasąmonės galia prieš vilką. Aš tiesiog jo nepriimsiu.
Nes jeigu susitaikysiu su tuo, ar tada turėsiu sutikti ir su tuo, kad Lukas mano gyvenimo partneris? Negi nebeturėsiu pasirinkimo?
Jis klausė, ar aš nepajaučiau mus jungiančio saito. Negaliu to neigti. Bet tai mane gąsdina.
Tai nepanašu į įsimylėjimą. Tai ne tas pats, kas pamatyti vaikiną ir pasvajoti, jog norėtųsi, jog jis mane nusivestų į šokius. Tas saitas- sielų saitas, taip atrodo, jog jis būtų viskas, tas vienintelis, amžiams. Turėjau sau priminti, jog beveik jo nepažįstu. Ir vis viena negalėjau atsikratyti to jausmo, jog mes skirti vienas kitam.
Mes ėjome taip giliai į mišką, kur dar nesu buvusi. Krūmai buvo tankūs, medžiai augo vienas šalia kito. Tiršta lapija virš galvos, beveik visiškai nepraleido mėnulio šviesos. Lukas tempėsi mane šlaitu, tada sugavo, kai vos nenuslydau žemyn.
Prisiminiau, jog jis basas.. Greičiausiai jo pėdos dabar kruvinos nuo įpjovimų ir subraižymų. Tačiau jis nesiskundė. Jis tiesiog ėjo, taip lyg mus vytųsi padarai pakilę tiesiai iš paties pragaro.
Tik tiek, kad tai jis pats buvo iš pragaro.
Buvau visiškai pasimetusi. Mano judesiai priminė roboto, judėjau apie tai net negalvodama.
Pagaliau pradėjome kilti akmenuota miško slėnio puse. Instinktyviai žinojau, jog Lukas galėjo pasiversti į vilką ir jau būti toli nuo čia. Jis galėjo šią akmenuotą vietovę perbėgti be jokių sunkumų. Vietoj to, jis vis pristabdydavo, kad galėčiau pasivyti.
—Tau reikėtų eiti. — Pareikalavau po to kai kelis kartus paslydau ir nusibrozdinau alkūnes.
—Aš tavęs nepaliksiu.
—Bet juk tu esi pavojuje. Jie man nieko nedarys.
Jis sustojo ir griežtai į mane pažiūrėjo.
—Aš tavęs nepaliksiu, Kaila.
Užsispyrėlis. Na ir kas jeigu Meisonas su „draugais“ ras mane? Jie seks Luko pėdsakais, o mane paliks ramybėje. Tačiau buvo akivaizdu, kad manęs Lukas neklausys. Dar labiau pasistengiau paskubėti.
Kai pagaliau jį pasivijau jis tarė:
—Gerai, tiesiog eik toliau. Aš grįšiu atgal ir paslėpsiu pėdsakus. Neužtruksiu ilgai.
Supanikavusi sugriebiau jo ranką.
—Tu manęs neberasi.
—Aš suseksiu tave pagal kvapą.
—Tikrai? Ar tau nereikia pasiimti kokį mano drabužį ar panašiai, kad primintu mano kvapą?
—Ne. Bet… — jis pasilenkė prie mano gerklės. Girdėjau jį įkvepiant. —Tu taip gardžiai kvepi. Aš tave bet kur surasčiau.
Ar tai buvo romantiška? Negaliu paneigti, jog tai manęs nesušildė. Prieš man atsakant, jis jau buvo dingęs.
Norėjau prisėsti ir apie visą tai pagalvoti. Norėjau visą tai suvokti. Viskas pradėjo nuo įvykio upėje. Gal iš tiesų aš paskendau ir dabar esu pragare. Bet tai visiškai nelogiška. Vienintelis dalykas, kurį dabar žinojau, buvo tai, kad Lukas pavojuje ir, jei dabar nepradėsiu vėl eiti, Keinas su grupe mus pasivys. Nesijaudinau dėl savęs. Nebuvau ta, kurią jie norėjo ištyrinėti. Tačiau nenorėjau, kad kas nutiktu Lukui.
Nerimavimas dėl Luko paskatino mane judėti dar greičiau. Privalėjau nebūti priežastimi dėl kurios Lukas atsidurtų narve ir vėl. Kur jį tyrinėtų kaip kokį gyvulį. Gyvulys. Tas žodis skambėjo mano galvoje. Kai pažvelgdavau į Luką, dabar matydavau žmogų galintį pasikeisti į vilką. Meisonas ir jo tėvas matė tik vilką. Jie nebematė žmogaus, asmenybės. Jie matė tiktais neįprastą būtybę kurios egzistavimas prieštaravo logikai.
Jų požiūris į jį pateisino jo įkišimą į narvą. Mano požiūris privertė mane išleisti jį laisvėn.
Kopdama aukštyn šlaitu paslydau, bet spėjau sugriebti šakelę ir prisitraukti. Gaudydama kvapą mąsčiau, kaip man pasistumti į priekį. Viskas aplink mane atrodė sudaryta tik iš akmenų ir įtrūkimų tarp jų.
—Tu įveikiai daugiau kelio, nei tikėjausi, — tarė jis, kai pasirodė šalia manęs.
Beveik sušukau išgąsdinta jo netikėto atsiradimo. Jam reikėtų nešioti antkaklį su varpeliais ar kažką panašaus, kad girdėčiau, kaip jis prisiartina.
Lukas prisėdo šalia.
—Ar tau viskas gerai?
Linktelėjau.
—Tiesiog bandau atgauti kvapą.
—Nuo čia kelias sunkėja, —tarė jis.
—O tai puiku…
—Turiu planą. — Jis pakilo, nuėjo šalin ir pasislėpė už krūmų.
—Ką tu… — Kažkas nusileido man ant galvos. Patraukiau tai į šalį. Tai buvo jo kelnės. —Hmm Lukai?
—Viskas gerai. Aš pasikeisiu. Man lengviau keliauti būnant vilku. Užlipsi man ant nugaros ir mes galėsime greičiau judėti.
—Tu juk ne arklys.
—Pasitikėk manimi. Tai vienintelis būdas mums nukeliauti ten, kur mes keliaujam.
Negalėjau jo aiškiai matyti.
—Aš pasitikiu…
Jo nebebuvo, tačiau vilkas išniro iš krūmynų.
—Mums reiktų tokį šou surengti Las Vegase, — sumurmėjau.
Jis išleido trumputį urzgesį kas buvo ganėtinai panašu į sukikenimą. Ar gali vilkai juoktis?
Vilkas bakstelėjo nosim mano šlaunį
—Nemanau, kad galiu.
Jis palaižė man ranką.
—Na gerai. — Apsižergiau Luką, panardinau pirštus į jo kailį ir įsikibau. Sulenkiau kojas ir užkėliau pėdas jam ant nugaros, kad kojos nesivilktų žeme, jam mane nešant. Tiesiog prisiplojau prie jo, kai jis pajudėjo. Galėjau justi, kaip dirba jo raumenis. Jis buvo toks stiprus. Pasvarsčiau, ar aš irgi būsiu tokia stipri. Ar jis sportavo, o gal tai yra susiję su jo genais? Jo toks karštas kūn…
Užčiaupiau savo mintis, nes prisiminiau, kad pasivertęs jis girdi mano mintis. Teko pasistengti apie nieką nebegalvoti. Šis jo gebėjimas buvo privatumo pažeidimas ir mes būtinai turėjome nusistatyti ribas, bet, prieš mums tai padarant, pradėjau mintyse dėlioti namie likusius batus. Mano mama buvo batoholikė, taigi galėjau galvoti apie daugiau nei penkiasdešimt porų batų, kol Lukas ropštėsi nelygiu paviršiumi. Pagaliau jis sustojo ir truputi pasipurtė. Nulipau. Jis nuėjo už krūmų, bet tuoj pat pasirodė vėl.
—Atmesk man kelnes, —tarė, stovėdamas taip, kad matėsi tik jo galva ir pečiai.
—Kaip tu greitai tai darai.
—Ir tu taip pat darysi, kai prie to priprasi ir išmoksi kelis triukus.
Pirma: niekada prie to nepriprasiu. Antra: nebuvau tikra, kad tikrai pavirsiu į plaukuotą padarą. Trečia: nenoriu išmokti jokių triukų.
Lukas išlindo iš už krūmų.
—Batai? Tu tikrai turi tiek porų batų?
Nusijuokiau.
—Ar gali tai išjungti? Tą lindimą į mano galvą?“
—Yra būdas užtildyti mintis. Išmokinsiu tave.
—Gerai, nes būtų nesąžininga, jei tu žinotum viską apie mane, o aš nežinočiau nieko.
—Nėra nieko, ko negalėčiau pasidalinsi su tavimi, — jis paėmė mano ranką. —Dar šiek tiek tolėliau.
Mes dar šiek tiek paėjome ir pasukome. Galėjau girdėti vandens tekėjimą.
Už kažko užkliuvau, praradau pusiausvyrą.
Lukas spėjo mane sugauti, kol nesivožiau veidu į žemę. Kaip jis sugebėdavo taip greitai judėti? Jeigu jis buvo teisus apie mane, tai ir aš turėsiu tokius refleksus? Ar to norėjau?
—Beveik atėjome, — tarė jis pastatydamas mane.
—Kur atėjome?
—Slėptuvė.
Kai pagalvodavau apie slėptuvę, galvodavau apie mažą ir tamsią vietą. Vietą, kur reiktų susilenkti ir drebėti. Nenorėjau to. Ypač jeigu būsiu susispaudusi tokioje vietoje su Luku. Ar sugebėsiu atsispirti potraukiui?
Įžengėme į nedidelę proskyną. Mėnulio šviesa viską apšvietė. Tekantis vanduo, kurį prieš tai girdėjau, pasirodo, kad buvo krioklys, tekantis nuo kalno šono. Lukas paleido mano ranką. Buvau nustebusi, kai supratau, jog staiga pajutau netektį. Vos neištiesiau rankos, kad sugauti jo ranką. Ne dėl to, kad bijojau, o dėl to, jog nenorėjau nutraukti to ryšio.
—Vau, tai nuostabu. — Minutę kitą pamiršau, jog mus medžioja daktaras Blogis. — Ne negalvojau, kad kažkas panašaus egzistuoja.
—Mes turime daug tokių vietų miške.
—Mes? Taip sakai, lyg jums priklausytų miškai.
—Techniškai tai valstybės žemė, bet šiaip ji mūsų.
—Ką? Tai tikrai čia kažkur yra pasislėpęs kaimelis, kaip Meisonas ir sakė? Ar ten yra daugiau tokių kaip tu?
Jis sustingo, atrodė, jog jis svarsto kiek manimi galima pasitikėti. Spėju, kad mano nenoras būti tokia kaip jis sukėlė abejonių. Jeigu susitiksiu su Meisono grupe, kuo mažiau žinosiu, tuo bus geriau.
—Eik į priekį ir įsijunk žibintuvėlį, — tarė jis, visiškai ignoruodamas mano klausimą. —Greičiausiai tau jo prireiks ten, kur mes traukiame.
—Ir kur tai yra?
—Tiesiai į krioklį.