11 skyrius

Ar tau galvoj negerai? — surikau, kai skubėjau prie vilko. Negalėjau patikėti, kas ką tik čia įvyko.
Vilkas nebuvo miręs, bet jo akys buvo stiklinės. Jis sunkiai, greitai kvėpavo. Gyvūnas beprasmiškai bandė pakilti ir vėl nuvirto atgal. Suleidau pirštus į jo kailį, bandydama aptikti žaizdą. Mačiau tik nedidelį kiekį kraujo ir suvokiau, jog Meisonas šaudė ne tikrais šoviniais o strėlytėmis.
—Sugavom jį, — išgirdau jį sakant.
Atsisukau ir pamačiau jį laikantį raciją. Jis atsibastė ir atsitūpė šalia manęs.
—Jis nesužeistas, tik apsvaigintas.
Trenkiau kumščiu į jo petį, tada į krūtinę
—Tu išgama!
—Ei, — jis suriko ir sugriebė mano rankas. —Nusiramink. Aš iš tiesų nenorėjau tavęs užgauti, man tik reikėjo, kad jis taip manytų.
Išsilaisvinau iš jo gniaužtų ir dar kartą trenkiau. Norėjau iškabinti jam akis už tai, kad mane taip įbaugino.
—Ei, gal baigsi? — suriko jis, traukdamasis atgal. —Dieve, aš nebūčiau nieko daugiau padaręs. Aš tik apsimetinėjau. Man reikėjo, kad jis manytų, jog tu pavojuje.
—Apie ką tu skiedi?
—Žinojau, jog jis pasirodys, jeigu tu būsi užpulta.
Ar jis išprotėjo? Negi jis manė, jog vilko pagrindinė gyvenimo misija yra apsaugoti mane? Na taip, mes lyg ir turėjom užsimezgusį kažkokį ryšį po to nutikimo su lokiu, bet, nagi, juk jis laukinis gyvūnas, o ne koks naminis šunytis. Tai, kad jis mane sekė, kad atėjo manęs gelbėti, juk to niekas negalėjo nuspėti. Tai tiesiog didžiulis sutapimas. Vienu metu buvau susižavėjusi vilko pasirodymu, kitu – pasipiktinusi ir tiesiog įsiutusi dėl Meisono poelgio ir išdavystės.
—Tai visas šitas romantiškas dalykas buvo surežisuotas, kad pagautum vilką? — Net nesivarginau nuslėpti pykčio balse. Jo veiksmai buvo nepriimtini. Išgąsdinti mane, leisti man manyti, jog jis žada mane sužeisti… naudoja mane kaip masalą. Tai buvo nežmoniška.
—Nesakyk taip, lyg galvotum, jog mano jausmai tau nėra rimti. — Meisonas tarė. —Man tu labai patinki, Kaila. Labai. Bet mums reikia atlikti kai ką svarbesnio, ir tam tu mums esi reikalinga.
Aš buvau tokia įsiutusi, kad vos galėjau matyti prieš save. Mane Meisonas apkvailino. Bet blogiau buvo tai, kad jis manimi pasinaudojo, kad pagautų vilką. Nepaprastai įniršusiu balsu paklausiau:
—Meisonai, kas vyksta?
Bet jis į mane nežiūrėjo. Jis apstulbęs žiūrėjo į vilką.
—Pažiūrėk koks jis didelis. Kokios jo žmogiškos akys. Viskas pasikeičia, tik akys išlieka žmogiškos. Viskas taip pat, kaip jis ir sakė, kad bus.
—Kas? Apie ką po velniais tu čia šneki?
Prieš jam atsakant, išgirdau burzgesį krūmynuose. Etanas ir Taileris išlenda iš tarp medžių atsinešdami narvą su metaliniais strypais. Jis buvo tik šiek tiek mažesnis už medinę dėžę, kurią jie nešėsi su savimi į stovyklavietę. Negi šitai buvo viduje?
Dr.Keinas ėjo už jų. Jis išsiveržė į priekį ir, priėjęs prie Meisono, paplekšnojo jam per nugarą.
—Puikus darbas, sūnau.
—Ačiū, tėti.
Kai jie movė antsnukį vilkui, jis dar kartą pabandė atsistoti.
—Aš jam daviau dvigubą dozę raminamųjų. Jis turėtų ilgai būti atsijungęs, — tarė Meisonas akivaizdžiai sumišęs. —Ar man reikėtų dar kartą šauti į jį?
—Ne, jis pakankamai apsvaigęs, kad mes galėtume susitvarkyti su juo. Jo atsparumas vaistams labai stiprus. Tai gerai,— dr. Keinas sumurmėjo. —Jam prireiks visų jėgų.
Atsistojau tiesiai prieš dr.Keiną ir net pasistiebiau, kad jis aiškiai matytų, kokia buvau įsiutus.
—Ką jam darysite?
Dr.Keinas pažvelgė į mane lyg aš bučiau koks erzinantis uodas.
—Žinoma, tyrinėsime jį.
Mano širdis griausmingai daužėsi, kai ėjome atgal į stovyklą. Jaučiausi taip lyg būčiau išdavusi vilką. Galvojau apie tai, koks gi yra Lukas globėjiškas laukinės gamtos atžvilgiu, gyvūnams ir ypač vilkams. Tikėjausi, kad galbūt jis niekada apie tai nesužinos. Galėjau sugalvoti tik vieną išeitį, kad taip atsitiktų. Turiu sugalvoti, kaip išvaduoti vilką.
Etanas ir Taileris pastatė narvą stovyklavietės pakraštyje, netoli medžių. Nesveikas džiugesys nuvilnijo per stovyklavietę, kai kiti grupės nariai atėjo paspoksoti į vilką. Nekenčiau, kad jis buvo paverstas eksponatu. Svarsčiau, ar gyvūnai jaučia pažeminimą. Net jeigu jis ir jo nejautė, aš jaučiausi susigėdusi dėl jo. Jis atrodė toks didingas padaras ir nusipelnė geresnio elgesio nei šito. Man labai skaudėjo širdį dėl jo.
Po kurio laiko visi nuėjo šalin. Visi išskyrus Meisoną ir mane. Meisonas buvo neįtikėtinai sužavėtas vilku. Bet kaip jis taip galėjo pasielgti su tokiu nuostabiu padaru? Taip buvo neteisinga. Maniau, jog pažįstu Meisoną, o pasirodė, jog visiškai nepažįstu. Kodėl aš neišėjau su Luku ir visais kitais? Ir ką aš dabar darysiu? Jie uždėjo tik paprastą spyną ant narvo durų, bet nemanau, kad paliks jį be priežiūros.
Mano psichologas vieną kartą buvo mane užhipnotizavęs tam, kad prisikastų prie mano baimės ištakų. Tuo metu atrodžiau taip, kaip dabar atrodo Meisonas – taip lyg būtų apsirūkęs ko nelegalaus.
Buvau įsiutusi ant Meisono ir savęs. Kodėl viso to nenumačiau? Čia nebuvo tiek daug vilkų su tokiu unikaliu kailiu. Žinojau, kad tai jis mane išgelbėjo nuo lokio. Aš buvau skolinga šitam gyvūnui. Ir dėl manęs jis buvo užrakintas narve.
Vilkas sustingo. Stebėjau, kaip jis stengėsi pakilti ant kojų. Narvas buvo mažas. Jis negalėjo visiškai atsistoti. Jis negalėjo vaikščioti. Jam reiktų labai prisispausti prie grotų, jei norėtų apsisukti. Jie nuėmė antsnukį, kai jis buvo įkeltas į narvą. Pažvelgiau į sidabrines jo akis ir pajaučiau tą patį ryšį, kaip ir po lokio atakos. Koks buvo dr.Keino tyrimų tikslas? Vilkas greičiausiai buvo palikuonis tų vilkų, kurie buvo atkelti gyventi į laukinius miškus. Jaučiau, kad vilkų polinkis nepulti žmonių buvo jau beveik prie pokyčio ribos. Dr.Keinas ir jo studentai paskelbė karą. Kodėl jie tai daro?
Meisonas pasilenkė, įkišo lazdą tarp narvo grotų ir bakstelėjo vilką. Tai sukėlė žemą, perspėjamą urzgesį; vilkas išsišiepdamas atidengė dantis.
Griebiau lazdą iš Meisono ir numečiau šalin. Kunkuliavau pykčiu.
—Nedaryk šitaip.
Meisonas atsistojo.
—Tu teisi. Jei jis piktas, jis ne pasikeis.
—Pasikeis? Apie ką tu kalbi? Jis vilkas ir sugauti jį yra nelegalu.
Jis nusišypsojo, tarsi žvilgsniu sakydamas kokiame pasaulyje tu gyveni?
—Tai ne vilkas, — jis pratarė. — Na, akivaizdu, kad jis dabar vilkas, bet prieš jam pasikeičiant, jis buvo žmogus. Dėl to įvairiaspalvio kailio esu tikras, kad čia Lukas. Viskas logiška. Jis į tave taip žiūrėdavo, jog buvo aišku, kad jis nepaliks tavęs vienos.
Gerai, kažkam reikia ir vėl vartoti vaistus.
—Nusijuokiau. Ar tu sergi kokia psichine liga?
Jis prisimerkdamas pažiūrėjo į mane.
—Likantropai egzistuoja, Kaila. Čia, šituose laukiniuose plotuose. Čia gyvena visas kaimas…
—Ne, jie negyvena,— įsiterpiau. —Ir ne, jie neegzistuoja. Tai tiesiog mitai, legendos, senos istorijos, kurias žmonės pasakoja prie laužo.
Piktai nusišypsojęs jis pasilenkė prie manęs.
—Aš galiu įrodyti, jog tai tiesa.
Jis pasilenkė pirmyn, atsisegė kuprinę ir ištraukė ginklą. Tai buvo ne tas pats, kurį jis naudojo prieš tai. Jis labiau panašus į pistoletą Glock, kurį mano tėtis nešiodavosi.
—Kas per velnias?..
Prieš man baigiant sakinį, jis ramiai nusitaikė į vilką…
—Ne! — surikau, pasvirdama į priekį. Ir vėl per vėlai.
Jis nuspaudė gaiduką. Vilkas sucypė ir nugriuvo ant šono. Kraujas plūstelėjo iš jo klubo.
Studentai pradėjo skubėti ton pusėn.
—Viskas gerai. Tik nelaimingas atsitikimas. Ginklas pats iššovė. Nieko rimto! — Meisonas suriko, siųsdamas juos atgal.
Nieko rimto? Jis sąmoningai šovė į vilką.
Stipriai trenkiau jam ir jis susvirduliavo.
—Kas po velniais tau negerai?? —pareikalavau atsakymo.
—Bandau įrodyti savo tiesą.
—Tu nesveikas. — Jeigu galėčiau dabar rankose turėti ginklą, tikrai šaučiau į jį. Griebiau spyną ir subarškinau ją. Vilkas sunkiai kvėpavo. Galėjau matyti skausmą jo akyse. —Atidaryk, kad galėčiau jam padėti, kol jis nenukraujavo iki mirties.
—Nusiramink. Jis nemirs.
—Nesakyk man, kad aš turiu nusiraminti. Neleisiu, kad dar kartą jį sužeistum. Man reikia pamatyti žaizdą.
Jis ramiai nusišypsojo, pradėjau nekęsti šios šypsenos.
—Gerai, — tarė lenkdamasis. —Žiūrėk.
Atsiklaupiau ir rankomis įsikabinau į grotas.
—Žiūrėk į tą koją, kurią sužeidžiau, — tarė Meisonas.
Beveik taip greitai, kaip kraujas buvo pradėjęs tekėti, dabar ta tėkmė pradėjo lėtėti. Tada ir visai nustojo. Naudodamasis kita lazda, Meisonas atidengė kailį nuo žaizdos. Žaizda gijo, panašiai kaip pagreitintame filmuke, kurį esu mačiusi biologijos pamokoje. Niekada nebūčiau tuo patikėjusi, jeigu nebūčiau mačiusi savo akimis.
—Kai jie būna pasikeitę į vilkus, jie gyja žymiai greičiau nei mes, — tarė Meisonas. —Įsivaizduok to pasekmes medicinoje. Jeigu mums pavyktų atskirti šį geną, mes galėtume sukurti serumą, kuris galėtų pagreitinti ląstelių atsistatymą. Kažkas papuolą į siaubingą automobilių avariją ir labai stipriai kraujuoja. Mes jam suleidžiame serumo, o jis pasveiksta dar prieš atvažiuojant greitajai ir nuvežant jį į ligoninę. Žinoma, taip pat tinka ir kariniams poreikiams. Armija sudaryta iš pavidalo keitėjų, sustiprėjusi jų uoslė, klausa ir matymas. Jie būtų nenugalimi.
Visa tai jis mėgino pasakyti taip, tarsi tai, ką jis daro, buvo daroma dėl žmonijos. Negi aš tampu blogu žmogumu, jeigu manau, kad buvo žiauru išnaudoti šią rūšį? Net minutei negalėjau patikėti, kad tai buvo vilkolakis… kad tai buvo Lukas. Dėl kažkokios priežasties būtent šis vilkas sugeba itin greitai gyti, greičiausiai tai kokia genų mutacija, atsitiktinumas. Tai tikrai nebuvo kažkokia rūšis žmonių, kurie pavirsta į vilkus, ir iš vilkų atgal į žmones.
Meisonas pažiūrėjo į mane.
—Žinoma, pinigai irgi pravers. Jeigu mes galėtume sukurti vaistą, kuris kelioms valandoms pakeistų tave, negi to atsisakytum? Tiesiog tam, kad sužinot, ką gi tai reiškia. Greitai išpopuliarės vilkolakių vakarėliai. O mes turėsime patentą. Net jeigu FDA (maisto ir vaistų tarnyba) nepatvirtintų, koks skirtumas. Mes uždirbtume dar daugiau pinigų juodojoje rinkoje.
Taigi, visa tai nebuvo daroma dėl žmonijos. Viskas sukosi apie pinigus.
—Buvo savanaudiška viską nuo tavęs slėpti, Lukai. Greičiausiai tu pats būtum pasisiūlęs tyrimams. Vietoj to mes turėjome vilktis čionai ir bandyti įvilioti į spąstus. Tai buvo taip paprasta, kai supratom, kad tu taip saugai Kailą. —Meisonas vėl jį bakstelėjo. Vilkas suurzgė.
—Tai ne Lukas. Atrodai kaip nevisprotis, — tariau.
—Aišku, kad jis. Pati pamatysi. Jis taip nusilps, kad nebegalės išlaikyti vilko formos, tada atvirs atgal į žmogų. Tada žinosi, kad tai tiesa.
—Niekas jums neleis išeiti iš miško su vilku.
Meisonas įžūliai nusišypsojo.
—Mes ir neisime. Ryte čia nusileis sraigtasparnis. Kaip manai, kodėl mes nusprendėme įsikurti slėnio pakraštyje? Pasiimsime tave kartu, kai tik viską pati pamatysi, iš karto suprasi, koks svarbus yra mūsų darbas. Noriu, kad dalyvautum jame. Galėsime atšvęsti vakarieniaudami žvakių šviesoje.
Mintyse klykiau:
—Jokiu būdu!
Tačiau supratau, kad turiu išlikti rami. Turiu apsimesti, jog manau, kad tai nuostabu iki tol, kol sugalvosiu, kaip ištrūkti man ir vilkui. Turėjau meluoti. Taip pat man reikėjo daugiau informacijos.
—Tai ką? Gabensite jį į universitetą?
—Dieve, Kaila, nebūk tokia naivi. Viskas buvo apgaulė. Mano tėtis net nėra profesorius. Jis vadovauja Bio-Chrome tyrimams. Teko kada nors girdėti apie mus? Tyriame chromosomas, geresniam rytojui?
Blankiai prisiminiau kvailą reklamą matytą per TV.
—Bet jo studentai…
—Mes esame jo tyrimų komanda. Mes genijai. — Jis nusijuokė. —Baigiau koledžą septyniolikos. Mano kambariokas kažkada gyveno šitose vietovėse. Tai jis man ir papasakojo, jog sklinda gandai, kad šiuose miškuose slepiasi pavidalo keitėjai. Netgi patarė stebėti Luką. Pradėjau tyrinėti tuos gandus, pastebėjau daug dalykų, kurie patvirtino tai. O dabar ne tik tai įrodysim, bet dar ir užsidirbsime iš to. — Jis pažiūrėjo atgal į vilką. —Tu papulsi į istoriją, Lukai.
Meisonas vėl sutelkė dėmesį į mane.
—Ar gali visa tai suvokti? Ar gali suprasti mūsų tikslą? Norėčiau, kad tu būtum viso to dalimi, Kaila. Mes norime, kad būtum mūsų komandos dalimi.
—Aš vis dar mokausi vidurinėje, — tariau. Jokiu būdu neprisijungčiau prie jų komandos.
Jis pavartė akis.
—Toks pasiūlymas pasitaiko tik vieną kartą gyvenime. Mano tėtis galėtų gauti tau vidurinės baigimo diplomą. Galėtum internetu pradėti studijuoti koledže, kol su mumis būsi tyrimuose. Mes visi tapsime milijonieriais. Mes tau siūlome galimybę tapti viso to dalimi.
Sunkiai nurijau.
—Skamba puikiai, — pamelavau.
—Taip ir maniau, kad kai viską suprasi, taip ir bus. Ir nesijaudink dėl Luko. Jisai irgi viską supras.
Meisonas atsistojo ir nuėjo, palikdamas mane vieną. Buvau taip smarkiai pirštais įsikibusi į grotas, kad juos pradėjo netgi skaudėti. Žiūrėjau į vilko akis. Jis atlaikė mano žvilgsnį.
Tai buvo keistas ryšys. Galbūt ir aš šiek tiek buvau išprotėjusi. Žinojau, kad vilkolakiai, pavidalo keitėjai, likantropai, nesvarbu kaip pavadinsi – būna tik filmuose. Ir vis viena palinkau pirmyn ir sušnibždėjau
—Lukai?
Įdėdamas daug pastangų jis pakėlė galvą ir palaižė man pirštus.
Paleidau grotas ir atsitraukiau atgal. To negali būti. Tiesiog negali. Vilkolakiai neegzistuoja.
Ir čia tikrai nebuvo Lukas.
Pasukau galvą išgirdusi kažką artinantis. Etanas rankose laikė ginklą. Nežinojau, kuo jis yra užtaisytas: migdomosiomis strėlytėmis ar tikromis kulkomis. Jis nejaukiai nusišypsojo.
—Visai šaunu, ar ne? — jis paklausė. Jis prisėdo ant žemės, atsirėmė į medį ir ginklą pasidėjo šalia.
—Ar tu bijai, kad jis gali bandyti pabėgti? —paklausiau stengdamasi, kad balsas skambėtų lengvai, kad nekeltų jis jokio įtarimo apie grėsmę.
Jis gūžtelėjo.
—Prieš mums jį ištiriant, mes nesame tikri koks stiprus jis yra. Be to, jis ne vienintelis. Kiti gali ką nors iškrėsti.
Visa situacija tik‚ gerėjo ir gerėjo…
Buvau įsiutusi ant Meisono ir jo tėvo ir taip pat persigandusi dėl vilko. Planavau pabėgimą. Žinojau, jog mano veide tai neatsispindi, kai sėdausi prie laužo. Meisonas skrudino zefyrus ir tai atrodė keistą. Dr. Keinas sėdėjo ant savo mažos kėdutės. Įsivaizdavau kaip nuspiriu jį nuo kedės ir juokiuosi iš jo, kai jis nukrenta ant žemės. Bet jis nevertas mano pastangų.
Turėjau elgtis įprastai. Turėjau sudaryti įvaizdį, jog aš pritariu šiam nesveikam planui ir manimi galima pasitikėti.
Meisonas pasiūlė man tobulai paskrudusį zefyrą. Flirtuodama jam nusišypsojau ir įsikišau zefyrą į burną.
—Matai, tėti, sakiau, kad kai ji viską supras, koks gi svarbus mūsų darbas.
Dr. Keinas įtariai į mane pažiūrėjo. Plačiai jam nusišypsojau ir tariau:
—Manau, kad jūs genijus.
Dr. Keino krūtinė truputėlį išdidžiai pakilo į viršų ir kurį laiką kažką jis bambėjo apie pinigus, kuriuos jie uždirbs, vos tik jiems atskleidus vilkolakių transformavimosi paslaptį.
—Tai jūs manote, kad yra daugiau tokių padarų? — paklausiau su apsimestiniu susidomėjimu.
—Tai žinoma, — jis atsakė.
Žvilgtelėjau į narvą. Taileris dabar saugojo jį atsistojęs šalia.
—Ar nereikėtų vilko pamaitinti? Ar bent jau duoti vandens? Nemanau, jog norėtumėt, jog jis numirtų anksčiau laiko.
—Manau, jis tikrai dar toli nuo merdėjimo. Šiuo metu labai svarbu jį susilpninti, kad atvirstų atgal į žmogų. Daug jėgų reikia, kad išbūtum vilku, — tarė daktaras-blogis.
—Iš kur jūs visa tai žinot?
—Nes tai logiška.
—O kas, jeigu vilko būsena ir yra jo natūrali būsena, o išlaikyti žmogiškąją būseną atima daug energijos? — paklausiau. Bandžiau užmegzti pokalbį, bet nuo šių žodžių per kūną perėjo šiurpas. Netikėjau nei viena jų beprotiška teorija, bet kas jeigu tai vis dėlto buvo tiesa? Negi nebūtų šaunu galėti keisti pavidalus? O gal tai būtų košmaras? Manau, kad būtų košmaras. Nuo tada kai žuvo mano tėvai, bandžiau prisitaikyti. Negalėjau įsivaizduoti nieko baisesnio nei šitaip skirtis nuo kitų.
Daktaras Blogis apsvarstė kelias minutes mano klausimą ir vėl nusišypsojo blogiečio mokslininko šypsena.
—Manau paeksperimentuosim dėl šito klausimo. Kuri pirminė būsena: žmogaus ar vilko.
Reikėjo neprasižioti. Nenorėjau, kad jie eksperimentuotų su vilku. Pajutau pareigą jį apginti.
Meisonas paėmė mano ranką.
—Nesijaudink taip. Mes nesiruošiame jo nuskriausti.
Kurgi ne. Šaudymas į jį tik privertė jį pasijusti gerai.
Nieko nepasakiau garsiai. Tiesiog nutaisiau šypseną sakančią Jūs nuostabus. Šaunus vaikinas. Man labai pasisekė.
—Sraigtasparnis bus čia auštant, —tarė dr. Keinas. Mums reikia iki tol palikti stovyklą. Tikriausiai teks keltis labai anksti.
Visi pakilo ir pajudėjo link savųjų palapinių. Meisonas sugriebė mano ranką ir nusitempė į šešėlius.
—Tiesiog norėjau, kad žinotum, jog pakviečiau tave prie mūsų prisijungti, nes tu man tikrai patinki. Nebuvo viskas tik dėl to, kad padėtum sugauti vilką.
—Tiesiog galėjai man pasakyti. Būčiau tau padėjusi.
—Mums reikėjo, kad tavo reakcija nebūtų suvaidinta. — Jis palietė mano skruostą. —Man tu labai patinki, Kaila.
Aš nusišypsojau.
—Man irgi tu patinki, — pamelavau be sąžinės graužaties, tikriausiai dėl to, kad iš jo tiek girdėjau melagysčių, kad nebuvo jokios problemos pakartoti vieną iš jų.
Jis pasilenkė mane pabučiuoti. Sustabdžiau jį padėdama rankas ant jo krūtinės. Negalėjau pakelti minties, kad jis mane bučiuoja.
—Atleisk. Po šiandienos įvykių aš šiek tiek sumušta iš vėžių tiek fiziškai, tiek emociškai. Net jeigu ir suprantu, kodėl padarei tai ką padarei, ir aš būčiau taip pasielgusi, bet norėčiau judėti į priekį iš lėto.
—Žinoma, tu teisi. Šiandien buvo atradimų diena.
Išdavystės diena, taip aš pavadinau ją.
Jis palydėjo mane iki palapinės ir palinkėjo saldžių sapnų. Įlindau į palapinę, kurią dalinausi su Monika. Ji jau buvo susirangiusi miegmaišyje ir skaitė knygą.
—Taigi, visas tas flirtavimas su Luku?
Ji nusišypsojo.
—Tiesiog dalis jo priviliojimo. Nors jis ir karštas. Ir jeigu jis tikrai tas vilkas, tai daro jį dar karštesniu.
Jai negerai galvoje. Visiškai.
Kai pasiruošiau miegui, išsitraukiau savo metalinę nagų dildę iš kuprinės, ir paslėpiau šortų kišenėje. Man jos prireiks atrakinant spyną.
Tai juk neturėtų pasirodyti keista. Juk mano tėtis policininkas. Augdama prisigaudžiau patarimų dėl įvairių nusikaltimų, tokių kaip mašinos užvedimas be raktelių, įsilaužimas ir patekimas kažkur.
Įlindau į miegmaišį.
—Labanakt.
Po kelių minučių Monika išjungė šviesą. Gulėjau nejudėdama, planavau.
Pagaliau išgirdau, kad Monikos kvėpavimas sulėtėjo ir pasunkėjo, o tai turėjo reikšti, jog ji užmigo. Nebuvau užsisegusi miegmaišio užtrauktuko, kad atsegdama jį nepažadinčiau jos. Greitai išlindau iš miegmaišio. Stebėdama ją per petį, užsidėjau batus. Ryškus mėnulis pakankamai apšvietė, kad matyčiau jos siluetą. Ji visiškai nesujudėjo. Įkišau ranką atgal į miegmaišį ir išsitraukiau žibintuvėlį. Visada laikydavau jį šalia, jeigu prireiktu naktį keltis. Man jo šią naktį tikrai prireiks.
Išsliūkinau iš palapinės. Nebuvau pasiėmusi kuprinės, neplanavau išvykti. Nemanau, jog viena pati sugebėčiau grįžti į kaimelį. Aš tiesiog norėjau išleisti vilką. Jeigu Meisonas ir jo tėtis sužinos, kad tai mano darbas, jie pasius, bet juk nebandys manęs nušauti. Ar bandys? Aišku, kad ne. Aš manau, jog jie perėjo į tamsiąją pusę, bet jie juk mokslininkai, ne žmogžudžiai.
Stovyklavietė skendėjo tyloje. Aš išsitiesiau ir pranėriau tarp palapinių. Patylomis judėjau kol pasiekiau stovyklavietės galą, kuriame anksčiau Etanas prižiūrėjo vilką. Jis sėdėjo sukryžiavęs kojas. Ir prieš tai ir dabar, jis vis pabaksnodavo vilką aštria lazda. Manau, jis mąstė, kad jei jis negali miegoti, vilkas irgi neturėtų. Arba gal tai buvo jų plano dalis iškankinti vilką, kad jis atvirstų į žmogų. Asmeniškai aš manau, kad blogas sumanymas baksnoti laukinius gyvūnus.
Stipriau suspaudžiau žibintuvėlį. Jis buvo sunkus, solidus įrankis. Jei prireiktų, taptų nebloga lazda. O man kaip tik dabar reikėjo lazdos.
Mano širdis taip daužėsi, kad buvo keista, jog vaikinas nieko negirdėjo. Iš tiesų buvau nustebusi, jog širdies tuksėjimas neprikėlė visos stovyklos. Žengiau dar žingsnį…
Brakšt!
Pastačiau koją ant sudžiuvusios šakelės ir susiraukiau. Etanas pradėjo suktis į mano pusę…
Užsimojau iš visų jėgų, žibintuvėlis trenkėsi į jo kaukolę. Likau šokiruota smūgio jėgos, kuri rikošetu grįžo atgal. Etanas išsidrėbė ant žemės. Jis taip manęs ir nepamatė. Priklaupiau prie jo ir patikrinau pulsą. Jis buvo stabilus. Greičiausiai jis nebus ilgai išsijungęs. Turiu darbuotis greitai.
Greitai apsižvalgiau. Negalėjau patikėti, jog jie į sargybą pastatė tik vieną žmogų, nors jie mane, kad vilkas saugiai užrakintas. Ir tik vienintelis daktaras blogis turėjo raktą.
Nuropojau prie narvo durų, įjungiau žibintuvėlį ir pastačiau jį taip, kad apšviestų spyną. Ji nebuvo įmantri. Viskas lengvai pavyks. Išsitraukiau nagų dildę ir kibau į darbą.
—Išleisiu tave už kelių minučių, —sušnibždėjau.
Nustebau suvokusi, koks vilkas buvo budrus. Ypač nuo tada, kai jie atsisakė suteikti jam bet kokių patogumų, tarp jų maisto ir vandens, norėdami, kad jis transformuotųsi. Sadistai.
Jis išleido žemą urzgesį, beveik sumurkė. Gerklinis garsas. Ignoravau tai. Nenorėjau, kad jis bandytų su manimi bendrauti. Norėjau tik kuo greičiau jį iš ten ištraukti.
Išgirdau spragtelint spyną. Nuėmiau ją ir atidariau grotas. Atvėrusi pasitraukiau į šalį.
Grakščiai vilkas išlindo iš narvo ir nutipeno prie budėtojo. Pradėjo aplink uostinėti. Svarsčiau, ar jis mąsto jį suvalgyti.
Priėjau prie jo.
—Ne! — sušnypščiau. —Tu turi eiti. Eik!
Bet jis nenuėjo. Jis sustingo, nenatūraliai kažkaip. Galėjau jausti įelektrintą orą aplink mus. Atsistojau ir apsižvalgiau. Mums vis dar sekėsi. Nieko aplink nesimatė. Galbūt, jei trinktelėčiau žibintuvėliu vilkui, gal jis išsigąstų ir pabėgtų. Pasilenkiau, pakėliau jį iš ten kur buvau palikusi ir atsisukau…
Vilko nebebuvo, bet nuo to palengvėjimo nejaučiau. Mane apėmė beveik panika. Kadangi vilko ten nebebuvo, o vietoj jo buvo Lukas.
Visiškai nuogas Lukas buvo susirangęs šalia Etano. Negalėjau to suvokti. Jis yra vilkolakis? Dr. Keinas ir Meisonas buvo teisūs? Ne, ne, ne. Turėjo būti kitas paaiškinimas. Turėjo būti. Mano pasaulis išsikreipė ir aš tiesiog norėjau isteriškai klykti.
Spoksojau į jo nugarą, kol jis bandė numauti Etano šortus. Ant jo nesimatė nelygaus įdegio žymių. Jis atrodė kaip tobulai įdegęs bronzinis dievas. Būčiau tą pačią sekundę patekusi į aistros gniaužtus, jeigu tik jis ką tik nebuvo atvirtęs iš plaukuoto vilko.
—Sėkmės! — tariau. Mano balsas drebėjo, ir jaučiau, jog jis nuskambėjo taip, tarsi būčiau apvaigusi. Buvau prie isterijos krašto. Galbūt aš vis dar savo palapinėje ir sapnuoju. Žengiau žingsnį atgal link šešėlių.
—Palauk, — Lukas įsakė žemu balsu.
Žvilgtelėjau į jį. Jis jau buvo apsimovęs kelnes ir dabar užsiseginėjo jas.
—Aš turiu eiti, —tariau.
Prieš man pasprunkant, jis jau buvo šalia manęs, sugriebęs mano ranką.
Staigiai atsitraukiau šalin.
—Palik mane ramybėje. Tu laisvas. Tiesiog išeik.
—Aš nepaliksiu tavęs čia su Meisonu. Tik ne po to ką jis bandė tau padaryti…
—Viskas buvo netikra. Jis neplanavo manęs sužeisti. — Papurčiau galvą. —Nežinau nei kaip, nei kodėl, bet jis žinojo, jog tu netoliese ir jis bandė tave pritraukti. Kaip matai, jam išdegė.
Lukas suspaudė žandikaulį.
—Papuoliau tiesiai į spąstus. Viską pamiršau, kai jis tave užpuolė. Tiesiog norėjau perplėšti jam gerklę. Jis gali vėl bandyti…
—Ne, aš jį perpratau. Nebeleisiu jam, kad pastatytų mane į tokią situaciją vėl. —Galvojau, kad kadangi jau Lukas buvo saugus, galėsiu ir aš pagalvoti apie stovyklos palikimą.
—Tau reikia eiti su manimi, — tarė Lukas.
—Man viskas bus gerai.
—Ne. Nebus, — jis pasakė neįtikėtinai rimtai. Iš kitos pusės jis visada būdavo be galo rimtas. Vaikinas niekada nesijuokdavo, ir labai retai nusišypsodavo. Bet, kai jis tai padarydavo, tai paliesdavo mano širdį.
—Jie nežino, jog aš tave paleidau.
—Tai nesvarbu. Greičiau nei po 48 valandų patekės pilnatis, pirmoji pilnatis po tavo gimtadienio.
—Ir ką?
—Pirmas pasivertimas įvyksta per pirmąją pilnatį po septyniolikto gimtadienio.
—Gerai, smagu žinoti, bet mes neturime laiko Pamokos apie vilkolakius idiotams. Tau reikia nešdintis iš čia.
Man reikėjo bėgti, kai jis žengė prie manęs, bet taip nepadariau. Stovėjau ten spoksodama į jo sidabrines akis. Negalėjau nusukti žvilgsnio. Jaučiau tą keistą potraukį. Norėjau atsiremti į jį. Norėjau apsikabinti jį. Prie Luko visada jausdavausi taip lyg norėčiau išsinerti iš savo odos. Jo akys buvo tokios rimtos, bet jose dar įžvelgiau kažkokį neaiškų savininkiškumo jausmą.
Norėjau, kad tai būtų romantiška akimirka, kaip tuose nuvalkiotuose filmuose. Norėjau, kad jis griebtų mane į glėbį ir bučiuotų taip lyg nuo to priklausytų jo gyvenimas. Bet tuo pačiu norėjau, kad jis bėgtų į miškus ir pradingtų amžiams. Būtų saugus.
Jis paėmė mano rankas. Tikėjausi, jog jis prisitrauks mane prie savęs ir pabučiuos, man taip to reikėjo.
Vietoj to jis ištarė:
—Kaila, tu viena iš mūsų.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą