10 Skyrius

Kitą dieną mes žygiavome iš lėto, nes vis dar jaučiausi sumušta ir man viską skaudėjo. Jaučiau įtampą tarp visų šerpų. Mes nusprendėme nieko nepasakoti apie Devliną dr.Keino grupei. Vienintelį dalyką, kurį jie žinojo, buvo tai, kad virvė buvo nupjauta. Lukas mus įtikino, kad mums palikus grupę miškuose, jie bus saugūs.
Per pirmąją mūsų pertraukėlę aš atsargiai nusiėmiau kuprinę, pasistačiau ją šalia ir prisėdau ant jos. Prisijungdamas prie manęs, Meisonas ištiesė man puokštę lauko gėlių. Jos nebuvo paplitusios šiose vietovėse, taigi jam tekdavo išklysti iš kelio, kai tik jų pastebėdavo.
—Pamaniau, kad jos padės tau pasijusti geriau, — jis tarė.
Paėmiau gėles iš jo ir pauosčiau.
—Ačiū.
—Jos įvairių rūšių.
—Matau.
—Kai kurias buvo sunku pastebėti, bet aš labai atidžiai jų ieškojau.
—Kaip miela.
—Laukinių gėlių skynimas prieštarauja rezervato taisyklėms, — staiga ištarė Lukas.
Kaip visada negirdėjau kaip jis prisiartino, tačiau jis stovėjo šalia mūsų.
—Tai išrašyk man baudą, — tarė Meisonas. —Nepastebėjau, kad čia kur būtų floristų.
—Yra keli, — tariau. —Nemanau, kad jis padarė daug žalos.
Lukas žiūrėdamas į mus primerkė akis. Netardamas nei žodžio, jis apsisuko ir nuėjo.
—Koks romantiškas vaikinas, — sumurmėjo Meisonas.
Lukas iš tiesų buvo romantiškas, tik ne tradiciniu būdu. Ir jis buvo teisus. Gėlės iki pietų jau bus nuvytusios. Ir vis dėlto aš įvertinau Meisono pastangas. Tačiau man labai nepatiko, kai Monika skubėdama nubėgo prie Luko. Ji buvo per daug graži. Tą akimirką aš norėjau nusitrinti sau nuo veido visas strazdanas.
—Taigi, kaip tu jautiesi? — Meisonas paklausė grąžindamas mano dėmesį prie jo.
—Tik šiek tiek skauda. Nėra dėl ko nerimauti.
—Manau, kad jei man būtų reikėję tiek ištverti, tai aš jau norėčiau atšaukti kelionę.
—Vakar diena buvo panaši į upės sroves. Tačiau buvo ir gerų akimirkų.
—Greičiausiai geriau visa tai, kai turi plaustą ar ne?
Sukikenau:
—Aha.
—Galbūt šįvakar galėtumėm surengti vakarienę žvakių šviesoje?
Suraukiau nosį.
—Manau Lukas norėtų, jog mes visi laikytumėmės stovyklavietės ribų.
—Jis mums ne bosas.
—Bet man bosas.
—Turėtum apmastyti galimybę likti kartu su mumis, kai atvyksime į numatytą vietą. Galėtume linksmai praleisti laiką.
—Žinau, kad jie ruošiasi kažką palikti su jumis…
—Tai pasisiūlyk.
—Galbūt. — Nenutuokiau, kaip gi Lukas pasijustų, bet šita idėja turi ir teigiamų aspektų. Tai suteiktų man progą daugiau patyrinėti šias apylinkes, galbūt net išsiaiškinti, kur žuvo mano tėvai. Problema ta, kad, kai buvau penkių, miškas man atrodė visur vienodas, net jeigu taip ir nebūtų, per daugiau nei dvylika metų jis ir taip pasikeitė.
Per pastarąsias dvi dienas mes labai stipriai pasistūmėjome į priekį. Lukas visada vadovaudavo. Dabar mes keliavome ten, kur jokie stovyklautojai nebuvo įkėlę kojos. Lukas turėjo lenktą mačetę, kad galėtų prasiskirti kelią per krūmynus. Jis stūmė kiekvieną iš mūsų toliau mūsų asmeninių galimybių ribų, o kai jas peržengdavome, jis stumtelėdavo mus dar toliau. Kiekvieną naktį mes tiesiog nulūždavome tą pačią sekundę, kai stovyklavietė būdavo įrengta. Jokio flirtavimo, jokių linksmybių.
Dr. Keinas atrodė patenkintas dėl tokio tempo. Kai jis pasieks nustatytą vietą, mes jį paliksime ir grįšime jo pasiimti po dviejų savaičių, kad padėtume parnešti daiktus.
Daugiau neįvyko nieko keisto, tačiau mes vis dar budėdavome naktimis. Lukas visada būdavo mano partneris. Mes nekalbėdavome. Budėdavome priešingose stovyklos pusėse. Apžiūrinėjau jį iki tol, kol jis atsisukdavo į mane. Tada greitai nusukau akis ir stengdavausi atrodyti abejinga, tikėdamasi, jog jis nesupras, kiek gi laiko praleidau svajodama apie jį.
Mintys apie jį mane užvaldė taip pat stipriai, kaip ir mintys apie vilką. Girdžiu jį kaukianti kiekvieną naktį prieš užmiegant. Vis tikiuosi, kad tom naktim, kai aš budžiu, jis pasirodys. Kažkodėl nemanau, kad Lukas labai sunerimtų pamatęs vilką pėdinantį per mūsų stovyklavietę. Buvau tikra, kad jis mus seka, nes jo kaukimas visada pasigirsdavo netoliese. Tas žinojimas vertė jaustis saugia, nors ir negalėjau to paaiškinti.
Buvo jau vėlyva ketvirtos dienos po mano skendimo upėje popietė, kai prasibrovėme į nuostabią proskyną. Ji buvo didžiausia iš visų mūsų matytų. Priešais mus buvo nedidelis upelis, vanduo tekėdamas čiurleno, bet nebuvo toks grėsmingas kaip ta upė, kurią kirtome prieš tai. Truputėlį toliau žemės paviršius vis labiau kilo, nujaučiau, kad esame kalno papėdėje. Buvo be galo ramu.
—Ką manote, profesoriau? — Lukas paklausė.
Pažvelgiau ir pamačiau dr.Keiną linkčiuojant.
—Puikiai tiks, netgi labai tiks.
Kai įkūrėme stovyklą, jaučiau kylantį pasitenkinimą, kurį sukėlė žinojimas, jog rytoj ryte nereikės pakuoti visų daiktų, kadangi dr.Keinas ir jo grupė pasiliks čia dešimčiai dienų.
Vaikinai-šerpos išėjo medžioti. Jie tikėjosi pagauti kelis triušius. Aš stovėjau prie proskynos pakraščio, kai pasirodė Meisonas.
—Gal pagalvojai apie mano pasiūlymą? — paklausė. —Aš labai norėčiau, kad tu pasiliktum su mumis.
Jis siekė mano rankų, bet tada žvilgtelėjo sumišęs, kadangi mano rankos buvo pilnos prakurų. Taigi vietoj to jis įsikabino man į parankę ir pirštais apsivijo mano alkūne.
—Tu man patinki, Kaila. Labai. Aš rimtai, net labiau nei labai. Aš norėčiau daugiau laiko… na, suprasti, ką iš tiesų tau jaučiu. Galbūt pamatyti tą krentančią žvaigždę.
Visą savo gyvenimas, arba bent jau nuo tada, kai mirė mano tėvai, man patikdavo tik tai, kas saugu. Ieškojau saugumo. Su Luku nesijaučiau saugi. Jis sujaukdavo mano jausmus, kurių dar niekada neteko justi. Nežmoniški jausmai kunkuliuodavo manyje visada, kai jis būdavo šalia. Kartais galvodavau, kad mergina, kuri gyvena mano viduje, vieną dieną išsiverš ir aš tapsiu visiškai kitu žmogumi, jeigu tik praleisiu daugiau laiko su Luku.
Lukas buvo didelis, blogas vilkas, o Meisonas – vaikinas, kuris pastatytų namą, kad vilkas neįsigautų vidun. Meisonas buvo šiltas apklotas šaltą žiemos vakarą, o Lukas… net nežinau kas. Bet jis velniškai mane gąsdino.
—Aš nežinau, kaip jie išrinks tą, kuris turės pasilikti, — nuoširdžiai tariau.
—Pasisiūlyk. Galėtum dalintis palapine su Monika.
Ji nebūtų mano pirmasis pasirinkimas, bet kadangi ji yra vienintelė mergina, kito pasirinkimo neturiu. Įsivaizdavau, kaip man tektų klausyti kiekvieną vakarą prieš ruošiant lovą, jos kalbų apie tai koks karštas yra Lukas. Manau, tai vestų mane iš proto, bet iš kitos pusės, aš galėčiau kalbėti apie Meisoną. Tuo labiau, nesugalvojau geresnio būdo, kaip susidurti su praeitimi, nei tiesiog gyvenant čia kelias dienas, o ne žygiuojant, nes tada būdavau tokia pervargusi, kad mažai kas rūpėjo.
—Paklausiu Luko.
—Puiki. Aš labai džiaugiuosi, kad tu pasiliksi.
—Aš pabandysiu pasilikti. Dar reikia pasikalbėti su Luku.
—Nemanau, kad tai gera idėja. — Lukas stovėjo sukryžiavęs rankas, o jo rūsti išraiška aš-esu-bosas-ir-tu-nesiginčisi-su-manimi darkė jo gražius veido bruožus.
—Kodėl? — paklausiau.
—Tu naujokė.
—Aš visą gyvenimą stovyklaudavau. Pripažįstu, nepažįstu šių miškų, bet visi miškai vienodi. Stovyklavietė pastatyta. Jie žada truputėlį pasidairyti po apylinkes. Nematau čia jokios problemos. Be to, kada nors turėsi mane paleisti.
—Kodėl nori likti? — pareikalavo atsakymo.
—Dėl patirties. Pažvelgti į praeitį…
—Kodėl?
—Todėl, kad dr.Keinas domisi visomis tomis pakvaišusiomis teorijomis, galėtų būti smagu…
—Kodėl?
Sugriežiau dantimis. Kodėl su juo viskas taip sudėtinga?
—Todėl, kad man patinka Meisonas, gerai? Noriu praleisti su juo daugiu laiko, jį pažinti. Aš jaučiausi patogiai būdama su juo. — Ir deja ne visada jaučiuosi patogiai su tavimi.
—Gerai, lik.
Jo žodžiuose girdėjosi atžarumas, šiurkštumas ir pyktis. Nesupratau, kodėl pasijaučiau nuvilta, kai jis apsisuko ir nuėjo. Taigi, gavau tai, ko norėjau. Daugiau laiko kartu su Meisonu, daugiau laiko ten kur saugu.
Kodėl jaučiausi taip, lyg būčiau praradusi kažką labai svarbaus?
Tą naktį nuėjusi miegoti, labai laukiau, kada bus mano pamaina budėti. Meisonas buvo šiek tiek per daug laimingas dėl to, kad pasilieku. Jis netgi davė žalius Keino grupės marškinėlius. Meisonas tiesiog prilipo prie manęs. Buvo akivaizdu, kad jis labai laimingas, kad būsiu šalia. Jaučiausi pamaloninta.
Tačiau Lukas buvo taip stipriai paniuręs, kaip Meisonas laimingas. Jis laikėsi atokiai. Lukas ir Rafas daug laiko praleido tyliai kalbėdamiesi kitoje stovyklos pusėje. Atrodė, jog jie ginčijasi. Luko veide matėsi įsiūtis, jis apsisuko ir nuėjo.
—Žmogau, galvojau, kad jis trenks jam. — Meisonas sušnibždėjo. Suvokiau, jog ne aš vienintelė stebėjau tą ginčą.
Nujaučiau, kad jie ginčijosi dėl manęs ir mano pasilikimo su dr. Keino grupe. Bet kodėl turėtų Rafui tai rūpėti? Arba Lukui?
Kai Lindsė niuktelėjo man į šoną ir nuvargusiu balsu pranešė, jog yra mano eilė budėti, aš buvau kaip niekada tam pasiruošusi. Man labai reikėjo pasikalbėti su Luku, pabandyti paaiškinti… Ką būtent? Nebuvau tikra. Tiesiog nenorėjau, kad jis sekantį rytą išvyktų nusiminęs. Tačiau tai jis buvo tas, kuris pasakė, kad turi svarbesnių reikalų nei nerimauti dėl manęs. O Meisonas privertė mane pasijusti, lyg aš bučiau svarbiausia.
Kiekvienai merginai to reikia.
Bet kai išlindau iš palapinės ne Lukas manęs laukė, o Konoras.
—Kur Lukas? — paklausiau.
—Miega, tikriausiai. Aš budėsiu toj pusėj, — jis pradėjo žygiuoti ta kryptim.
—Konorai?
Jis sustojo ir pažiūrėjo į mane. Jis nesišypsojo kaip visada. Norėčiau, jog tai, kad jis nesišypso, būtų susiję su vėliu paros metu, bet jaučiau, kad kažkaip aš jį irgi nuvyliau.
—Nesuprantu, kodėl pučiat tokį burbulą dėl to, kad noriu pasilikti.
Jis atsiduso.
—Žinau. Ir tai ir yra problema.
—Tai kodėl niekas man nieko nepaaiškina? — pažiūrėjau į jį.
—Tai ne mano darbas.
Koks nevykęs pasiteisinimas.
—Koks skirtumas. Juk tai tik dešimt dienų. Dieve, jūs elgiatės taip, lyg aš jus išduočiau ar panašiai.
—Mes tiesiog nesitikėjome, kad tu liksi. Tik tiek.
Ar todėl, kad esu naujokė? Jeigu Lukui būtent tai rūpėtų, jis būtų pareikalavęs, jog nepasilikčiau. Viskas yra taip painu. Jaučiausi dėkinga, kad galėsiu praleisti kelias dienas be Luko, kuris užgožia mano mintis.
Kaip ir tipiška vaikinų elgesiui, Konoras apsisuko ir nuėjo, lyg būčiau gavusi atsakymus į visus man rūpimus klausimus. Tik tiek, kad aš jų turėjau dar daugiau. Jis neketino atsakyti į juos, pasvarsčiau galimybę pažadinti Luką, bet nenorėjau jo trukdyti. Ypač dėl to, kad jis ir taip gauna mažai progų pamiegoti.
Na ir jeigu jis galėjo ramiai užmigti, tai greičiausiai jis nekvaršina sau galvos dėl mano pasilikimo.
Apžiūrėjau stovyklos pakraščius, apėjau ratu ir vėl grįžusi į savo budėjimo vietą, žiūrėjau į mėnulio atspindį vandenyje.
Tik tada suvokiau, jog šiąnakt negirdėjau vilko kaukimo. Pasvarsčiau, galbūt mes jau nebe esame jo teritorijoje, lyg mes jį būtume palike už savęs. Man pasidarė labai liūdna, netgi norėjau rytoj grįžti atgal, kad tik būčiau arčiau to vilko.
Bet tai buvo kvaila mintis. Greičiausiai tik sutapimas, kad jis kaukdavo kiekviena naktį man atsigulus miegoti.
Ruošiuosi smagiai praleisti laiką čia su Meisonu.
Šerpos iškeliavo atgal auštant. Stovėjau stovyklos pakraštyje ir juos stebėjau. Vienintelė Lindsė atsigręžė ir pasižiūrėjo įi mane. Apleidimo jausmas buvo absurdiškas. Juk nebuvo taip, jog mes daugiau niekada nepasimatysime.
Ir atmosfera buvo pritvinkusi išdavystės, tai buvo netgi dar absurdiškiau.
Nebuvau visiškai tikra, kodėl maniau, jog pasilikti bus labai smagu. Dr. Keinas buvo profesorius ir, jeigu jis dėstė paskaitas su tokiu pačiu entuziazmu, kaip planuodamas veiklą laukinėje gamtoje, aš tikrai nenorėčiau lankyti jo paskaitų. Manau per jo paskaitas visi miegodavo.
Dvi dienas mes praleidome taip arti prie stovyklavietės, kad pradėjau abejoti, ar tai, ką mes darėme, vis dėlto buvo galima pavadinti žygiu. Mes buvome šalia kalnų. Aplinkui buvo nepaliestų takelių, kuriuos buvo galima patyrinėti, galima buvo išbandyti savo įgūdžius. Tačiau dr. Keinas visą laiką tikrino savo įrangą… Šiek tiek per vėlu, pamanau, juk šalia nėra jokios krautuvės, kur galėtu pasipildyti atsargas, o jis tik visą laiką kažką žymėjosi į užrašų knygelę arba žiūrėdavo į tolį.
Po trečios dienos pietų nuėjau prie Meisono
—Mums reikia pertraukėlės nuo viso šito.
Jis nusišypsojo.
—Aha, mano tėtis šiek tiek valdingas ir be vaizduotės. Ką turi galvoje?
—Kalnų tyrinėjimą.
—Aš už.
Nors ir buvo ankstyva popietė, o ir mes nežadėjome labai nutolti, vis viena pasiėmiau kuprinę.
Žygiavimas su Meisonu labai skyrėsi nuo žygiavimo su Luku. Sakiau sau, jog tai dėl to, jog mes nesame užsibrėžę pasiekti kažkokį tikslą, o Lukas visada turėjo tikslų. Ir Meisonas nėjo pirmas. Mes ėjome vienas šalia kito.
—Ar jau žinai, kokį gi koledžą pasirinksi? — paklausė.
—Manau, kad pradėsiu nuo bendruomenės koledžo. Jokių stojamųjų, gebėjimų ar kažkokių kitų testų, kad papulčiau į koledžą esantį šalia namų. —Nusiminusi nusišypsojau. —Aš susimaunu per testus.
Jis nusiviepė.
—Aš irgi. Netgi kai labai daug mokinuosi. Vos tik jie pasakys paimti tą grafitinį pieštuką ar tą mėlyną knygą – viskas, žaidimo pabaiga. Net nereikia sakyti, jog tai nepradžiugina mano mielojo, senojo tėtučio.
Šiandieną pirmą kartą girdėjau Meisoną sakant, nors ką nors menkinančio apie tėvą.
—Atrodo, kad jūs gerai su tėčiu sutariate. —Neskaitant tos nakties, kai jie ginčijosi dėl vilkolakių.
—Dažniausiai sutariam, bet vis viena jis mano tėtis. Jis ne visada prisimena, ką reiškia būti jaunam.
—Suprantu.
Šešėliai pradėjo ilgėti. Buvau nustebusi, kiek abu apie vieną kitą sužinojom. Mes buvome toli nuo visko ir visų, apsukti tik laukinės gamtos.
—Manau mums reikėtų grįžti, — pasiūliau.
—Dar ne. — Jis įsikišo ranką į kelnių kišenę ir išsitraukė baltą žvakę. —Aš pažadėjau tau vakarienę žvakių šviesoje.
—Bet, jei mes žadame vakarieniauti čia ir dabar – sutems, ir mes neberasime kelio atgal. Tai tikrai nėra protinga.
—Protinga. Mes ne vakarieniausime, o tiesiog užkąsime žvakių šviesoje.
Nuskambėjo žymiau romantiškiau, nei aš maniau, kad gali būti, bet koks skirtumas. Lukas niekada nesuteikė man tiek romantiškų akimirkų. Taip pat buvau susierzinusi, jog praėjo trys dienos, o aš vis galvojau apie Luką. Be visos įrangos ir žygiuotojų be patirties, kurie juos lėtina, jie greičiausiai jau grįžę į stovyklavietę ir ruošiasi kitai grupei, kurią palydės į miškus, prieš grįžtant pas mus.
Mes su Meisonu nusiėmėme kuprines nuo pečių. Buvo gerą nusiimti tokį svorį. Kelis kartus pasirąžiau. Meisonas bandė tiesiai pastatyti žvakę tuščioje skardinėje. Jis nusisuko į savo kuprinę.
—Eik atsisėsk, aš dar turiu paruošti kelis dalykus.
Atsisėdau sukryžiavusi kojas ant žemės.
—Žinai, nežinau, ar tokia gera mintis uždegti žvakę. Ji nestabiliai įstatyta ir nenorėčiau, kad atsirastume pirmame laikraščio puslapyje, kaip romantiška porelė netyčia sudeginusi penkis milijonus akrų miško.
—Gal tu ir teisi, — atsakė išsiblaškęs.
Pasilenkiau bandydama įžiūrėti, ką jis ten daro.
—Ką tu darai?
Jis apsisuko ir atsisėdo prieš mane.
—Nieko.
—Džiaugiuosi, kad pakvietei mane praleisti šiek tiek laiko drauge. — Pasakiau.
—Man labai daug reiškia, kad tu pasilikai. —Jis palietė mano skruostą. —Niekada tavęs neįskaudinsiu.
—Tai kaip ir keistas dalykas pasakyti.
—Aš mažai turėjau pasimatymų. Moksliukai, žinai? Manau šiame reikale esu nevykėlis.
—Nebūk kvailas. Ką tada reiktų sakyti apie mane, jeigu tu jau nevykėlis?
—Man tu tikrai labai patinki, Kaila. — Jis pasilenkė ir pabučiavo mane.
Tačiau bučinys nebuvo nei švelnus, nei saldus. Tai buvo taip ne Meisoniška. Šiurkštus, beveik žūtbūtinis bučinys. Nustūmiau jį.
Jis pastūmė mane – stipriai. Nukritau ant žemės. Jis apsižergė mane.
—Atsiprašau, — tyliai sušnibždėjo ir puolė mane vėl bučiuoti. Dar šiurkščiau.
Panika nusvilino mane. Ką jisai daro? Kodėl jis taip elgiasi? Iki šios akimirkos jis visada būdavo toks mielas.
Pradėjau jį daužyti. Jis sugriebė mano rankas su viena ranka ir laikė jas pakėlęs man už galvos. Prisiglaudė prie mano ausies ir sušnabždėjo.
—Tiesiog nesipriešink.
—Ne! Nulipk nuo manęs!
Sukinėjau galvą į visas puses bandydama išsilaisvinti, bet jis su laisva ranka sugriebė mano smakrą ir bandė vėl pabučiuoti. Bandžiau priešintis.
Širdis nežmoniškai daužėsi krūtinėje. Dar niekada nebuvau tokia išsigandusi, tokia bejėgė.
Tada ir išgirdau. Žemą, grėsmingą urzgimą. Meisonas sustingo, jo lūpos tik per colį nuo manųjų. Keista, bet pastebėjau pasitenkinimą jo veide. Pažvelgiau į garso pusę.
Ten buvo vilkas, iššiepęs dantis ir urzgiantis.
Meisonas nusirideno nuo manęs. Jis pasitraukė ir aš sprukau šalin.
Staiga pasigirdo tylus pokštelėjimas. Vilkas suinkštė ir susvirduliavo.
Atsisukau atgal. Meisonas laikė pistoletą ir buvo nusitaikęs į vilką.
—Ne! — surikau. Pasvirau į priekį, bet jau per vėlai.
Vilkas pašoko. Meisonas iššovė ir vilkas nukrito žemėn.