1 Skyrius

Prologas

Mėnesiena mus užliejo, užliejo mane ir Luką. Tyla persmelkė mišką. Didžiuliai medžiai supo mus. Šią šiltą vasaros naktį jų čežantys lapai šnabždėjo įspėjimus. Bet mes juos ignoravom. Mums rūpėjo tik vienas kitas.
Jis buvo žymiai aukštesnis nei aš, ir man reikėjo atlošti galvą, kad galėčiau pažvelgti į jo sidabrines akis. Jos hipnotizavo ir nors tai turėjo apraminti mano širdį, bet širdis tik dar stipriau ėmė plakti. Arba galbūt jo lūpų artumas paskatino mano širdį taip chaotiškai plakti. Jis žengė artyn ir aš žengtelėjau atgal, bet ne taip toli kaip būčiau norėjusi, medis mane sustabdė.
Ar aš buvau tam pasiruošusi? Ar buvau pasiruošusi bučiniui, kuris pakeis visą mano gyvenimą? Aš žinojau, kad jei jis mane pabučiuos, aš jau niekada nebebūsiu tokia kaip anksčiau, kad mes nebebūsime tokie patys. Ir mūsų santykiai pasikeis.
Mano protas sumikčiojo ties tokio paprasto žodžio svarbos „pasikeisti“. Dabar man tai reiškia daugiau – dabar kai aš žinau.
Lukas staiga priartėjo. Aš net nepastebėjau, kai jis sujudėjo. Jis tiesiog jau buvo čia. Lukas galėjo judėti labai greitai. Man pradėjo linkti keliai ir aš buvau dėkinga, kad galėjau atsiremti į tvirtą medį. Jis pakėlė ranką ir atrėmė ją į medį virš mano galvos, atrodytu jog jam taip pat reikėjo atramos. Šis veiksmas priartino jį dar arčiau manęs. Pajaučiau malonią jo kūno šilumą. Esant įprastoms aplinkybėms jis būtų paguodžiančiai mane apkabinęs, bet niekas šįvakar nebuvo įprasta.
Jis buvo labai gražus užlietas mėnesienos. Labai gražus, tikrai. Jo tankūs, tiesūs, nenusakomos spalvos plaukai: balti, juodi ir sidabriniai su trupučiu rudos atspalvio laisvai krito iki jo pečių. Pajutau beatodairišką norą paliesti juos, paliesti jį. Bet taip pat supratau, kad bet koks mano judesys bus palaikytas kaip signalas, signalas kad aš pasiruošusi. Bet aš nebuvau. Aš nenorėjau to ką jis man siūlė, bent jau ne šįvakar. Galbūt nebūsiu niekada.
Ko aš taip bijojau? Juk tai tik bučinys. Man yra tekę bučiuotis su kitais vaikinais. Aš bučiavausi su Luku.
Taigi kodėl mintis apie bučinį mane taip gąsdina? Atsakymas paprastas – šis bučinys suriš mus amžiams.
Jo pirštai švelniai nubraukė mano plaukus man nuo veido. Kartą jis pasakė, jog jų atspalvis jam primena lapę. Jis visada viską sulygina su miško terminais. Tai jam tinka, kaip ir jo vieniši keliai.
Kodėl jis toks kantrus? Kodėl jis manęs nespaudžia? Ar jis jaučiasi taip pat? Ar jis supranta kaip reikšminga tai būtų, jei jis…
Lukas palenkė galvą. Aš nejudėjau. Aš vos kvėpavau. Nepaisant visų sąlygų, aš to troškau. Bet vis vieną kovojau prieš tai. Jo lūpos beveik lietė manąsias. Beveik.
— Kaila,— jis kviečiamai sumurmėjo, o jo šiltas kvėpavimas paglostė man skruostą,— Jau laikas.
Ašaros užliejo akis. Papurčiau galvą atsisakydama suvokti jo tikruosius žodžius.
—Aš nepasiruošusi.
Išgirdau grėsmingą, gerklinį urzgimą iš tolėliau. Jis sustingo. Žinojau, kad ir jis išgirdo. Jis atsitraukė nuo manęs ir pažvelgė sau per petį. Tada ir pamačiau juos – grupelę vilkų tyliai tyrinėjančią miško proskynos perimetrą.
Lukas pasižiūrėjo į mane, nusivylimas atsispindėjo jo sidabrinėse akyse
—Tada išsirink kitą. Bet tu viena viso šito neištversi.
Jis nusisuko ir ėmė žingsniuoti link vilkų gaujos su tikslu.
— Palauk! — surikau.
Bet jau buvo per vėlu.
Lukas su kiekvienu žingsniu nusimesdavo vis daugiau rūbų. Pradėjo bėgti, pašoko į orą…
Tuo momentu kai jo kojos palietė žemę, jis buvo vilkas. Ji pasivertė vilku per kelias mirguliuojančias akimirkas iš vaikino į pabaisą. Tačiau jis buvo taip pat gražus vilko kūne, kaip ir žmogaus.
Lukas atlošė galvą į mėnulį ir pradėjo kaukti – pokyčių pranašas, likimo nešėjas. Skausmo pilnas kaukimas aidėjo, buvo skirtas man. Kovojau su atsakymu, tačiau tas laukinis jausmas tūnantis mano viduje buvo pernelyg stiprus, pernelyg ryžtingas, kad mane nugalėtu. Pradėjau bėgti link jo. Sunku patikėti, kad mažiau nei prieš dvi savaites aš juokiausi nuo minties kad vilkolakiai egzistuoja. O dabar, Aš, Kaila Medison, esu pakeliui į virtimą vienu iš jų.

1 skyrius

Anksčiau nei prieš dvi savaites…
Baimė. Ji buvo gyvenantis, kvėpuojantis padaras manyje. Kartais aš galėdavau jausti ją sėlinant aplink, stengiantis prasiveržti. Ji keliavo su manimi kai mes su Lindse žingsniavome nacionaliniu miško tankumynu. Aš tapau įgudusi slepiant panika. Nenorėjau, kad Lindsė manytu, jog suklydo įkalbėdama mane dirbti vasara laukinio parko gide su ja. Mąsčiau, kad galėčiau iš jos pasimokyti kelių triukų, kaip nugalėti savo vidinius demonus. Ji perkėlė šiuos nuotykius į visai kitą lygį. Bet vis dėlto, keliauti vienoms vietovėje, kur visokie laukiniai padarai ieško užkandžių, man pasirodė beprotiška. Dar beprotiškiau buvo tai, jog mes niekam apie tai nepasakėm. Mes tylėjome dar ir dėl to, kad, kai prižiūrėtojai užgesina šviesas, palikti barakus buvo draudžiama, tai viena iš galimo pašalinimo priežasčių. Išgyvenusi savaitę intensyvių treniruočių, aš tikrai nenorėjau būti pašalinta dieną prieš pirmąją užduotį.
Stipriau sugniaužiau pirštus aplink ginklą – Maglitą. Mane įsivaikinęs vyras yra policininkas, kuris mane išmokino šimtus būdų kaip su žibintuvėliu užmušti žmogų. Na gal ir perdedu, iš tikrųjų jis mane išmokė kelis apsiginimo būdus.
Išgirdau šlamėjimą iš tos pusės kur medžiai ir krūmai buvo tankiausi.
— Šššš. Palauk. Kas tai buvo? — sušnibždėjau.
Lindsė žibintuvėliu apšvietė medžius ir tamsos skraiste apklotus lapus viršuje. Kadangi švietė jaunatis, mėnulio šviesa neprasiskverbė per lapų tankumynę.
—Kas tai buvo?
Mano žibintuvėlio šviesa apspigino ją, kai aš apsisukau. Ji atšoko ir pakėlė ranką prie akių, kad jas apsaugotų nuo ryškios šviesos. Jos šilkiniai, balti plaukai atspindėjo šviesą ir atrodė magiškai. Ji man priminė fėją, bet aš žinojau, kad jos trapi išvaizda slepia vidinę jėgą. Apie ją buvo rašoma laikraštyje, kai ji išgelbėjo vaiką nuo pumos, įsiterpdama tarp pumos ir vaiko. Ji tol rėkė ant gyvulio, kol jis pabėgo.
— Man atrodo aš kažką girdėjau, — pasakiau jai.
— Pavyzdžiui ką?
— Nežinau. — Mano širdis daužėsi. Aš apsižvalgiau aplinkui. Man labai patikdavo būti lauke. Tačiau šįvakar būnant čia, tai vertė mane krūpčioti. Negalėjau nusikratyti jausmo, kad mane kažkas stebi arba, kad tai viena iš Bleiro raganos projekto akimirkų.
— Ar tai buvo žingsniai?— paklausė Lindsė.
— Gal ir panašu, bet greičiau jau ne žmogaus žingsniai. Lengvesni žingsniai, lyg vaikščiotum ant kojinių arba greičiau ant letenų.
Lindsė apkabino mane per smulkius pečius. Jinai buvo šiek tiek aukštesnė už mane ir turėjo tvirtus raumenis nuo kopimo į kalnus. Mes su ja susipažinome praeitą vasarą, kai mes su tėvais stovyklavome. Lindsė buvo viena iš gidų, arba Šerpų, kaip gidus vadino parko personalas. Mes greitai susidraugavome ir palaikėme ryšį per mokslo metus.
— Mūsų niekas neseka, — patikino mane Lindsė — Kai mes išėjome, visi jau miegojo.
— O jeigu koks plėšrūnas? — Nesuvokiau kodėl jaučiu tokia baimę. Bet žinojau kad kažką girdėjau ir žinojau, kad tas kažkas nebuvo draugiškai nusiteikęs. Negaliu paaiškinti, iš kur tą supratau – greičiausiai šeštasis pojūtis.
Lindsės juokas aidėjo tarp medžių.
— Aš rimtai. Gal tai ta pati puma, kurią nuvijai praeitą vasarą?— paklausiau.
— Ir kuo ji čia dėta?
— Kas jei ji nori atkeršyti?
— Tada ji suvalgys mane, o ne tave. Nebent ji tiesiog alkana. Tada suvalgytų tą, kuri bėgs lėčiausiai.
Ir ta būsiu aš, pagalvojau. Iš tiesų nebuvau gerai fiziškai pasiruošusi. Giliai įkvėpiau ir įsiklausiau. Miškai buvo keistai tylus. Ar kartais miškas nenurimsta jeigu šalia pavojus?
— Gal mums reikėtu grįžti.
Mes buvome nutolę kažkur apie mylią nuo gyvenvietės, kuri įsikūrusi šalia įėjimo į parką. Mes su Lindse ir kita gide, Britane, dalijomės viena trobele. Kai šviesos užgesdavo vienuoliktą valandą, niekam nebūdavo leidžiama išeiti iš trobelių.
Lindsė imitavo vištos leidžiamus garsus
—Pavk! Pavk!
— Labai juokinga. Kas jei mus pašalins? — paklausiau.
— Mus pašalins tik tada, jeigu mus pagaus. Nagi, eime.
— Ką būtent tu man norėjai parodyti?— Viskas ką man ji buvo pasakiusi, kad nori su mani pasidalinti kai kuo ypatingai įdomiu. To užteko pažadinti mano smalsumą, betmes tada buvo saugios trobelėje.
— Kaila, jei tu ruošiesi būti šerpa, tu turi surasti ryšį su savo vidine nuotykių ieškotoja. Patikėk manimi. Tai ką žadu tau parodyti, yra verta netgi rizikos būti pašalintoms.
— Tikrai? — Negi tikrai ji vengė mano klausimo? Tikrai taip atrodo. Įtariai apsidairiau. — Ar vaikinai į tai yra įtraukiami?— Jei nuoširdžiai, tik tai galėtu atpirkti riziką.
Lindsė nekantriai atsiduso.
— Tu beviltiška. Eime.
Kadangi nenorėjau būti palikta viena, teko sekti paskui ją. Mano atsargumas nebuvo perdėtas. Kai aš buvau penkerių, mama ir tėtis buvo nužudyti tokiose miškuose. Žmonės, kurie mane įsivaikino atsivežė mane čia praeitą vasarą, kad padėtų man pagyti po traumos, ir tai tikriausiai buvo keliais metais per vėlai, kad man iš tiesų ką padėtų. Mes stovyklavome čia beveik savaitę. Praleidau čia nuostabų laiką, bet nesu tikra, ar tai nors kiek padėjo susitvarkyti su mano problemomis. Greičiausiai aš turėjau emocinių sutrikimų. Taigi lankydavausi terapijose. Švaistydavau po valandą kiekvieną savaitę su susiraukėliu gydytoju Brendonu, kurio keistas tarimas tu turi pažvelgti savo baimėms į akis erzindavo žymiai labiau nei padėjo. Jau geriau tą valandą būčiau praleidusi pas dantistą.
Gal aš tiesiog bandžiau įtikinti save, jog esu pakankamai stipri diena iš dienos matyti laukinį pasaulį. Iš kitos pusės ko iš tiesų aš bijojau? Netgi ne žvėris užpuolė mano tėvus. Jie buvo nušauti dviejų medžiotojų – nelegaliai medžiojančių miškuose. Jie kvailai sumaišė mano tėvus su vilkais.
Tų medžiotojų dėka, reguliariai mano sapnuose apsilankydavo urzgiantys vilkai. Dėl šios priežasties turėjau daug naktų be poilsio, bei pasikartojančių klykimo per miegus priepuolių. Taigi per terapiją bandėme prisigauti prie košmaro ištakų. Daktaras Brendonas turėjo teoriją, kad taip mano pasąmonė bando pateisinti tuos du idiotus, kurie nušovė mano tėvus ir tada šaltais veidais sakyti pareigūnams:
—Ten buvo vilkai. Prisiekiu Dievu, jie buvo! Jie buvo pasiruošę suėsti tą mažą mergaitę.
Ta maža mergaitė aišku buvau aš. Viskas, kas įvyko tą popietę prieš tiek daug laiko, buvo išblukę. Viskas, išskyrus mano tėvus negyvus gulinčius ant miško paklotės.
Dieve, kaip jie galėjo sumaišyti žmones su vilkais?
Už manęs sutraškėjo krūmai. Aš stabtelėjau vidurį žingsnio. Plaukai ant mano sprando pasišiaušė. Pakišau savo ranką už raudonų plaukų ir pasitryniau sprandą. Šiurpas perėjo per mano kūną, pašiurpo rankos. Jaučiau, kad jei atsisukčiau, pamatyčiau, kas ten yra. Bet nežinau, ar norėjau pamatyti tai.
Lindsė atsigręžė
—Kas dabar negerai?
— Kažkas mus stebi, — sušnabždėjau. — Aš tą jaučiu.
Šį kartą Lindsė neatsikirto. Ji apsižvalgė.

—Gali būti, kad pelėda žvalgosi kokio kąsnelio arba sprunkančių naktipiečių.
— Gali būti, nors jaučiu jog tai blogiau.
— Užaugau kelio gale. Praleidau beveik visą gyvenimą šituose miškuose. Čia nieko negali būti.
— O kaip dėl pumos?
— Tai nutiko žymiai giliau miškuose. Mes vis dar galime sakyti, kad esame civilizacijoje. Kai kuriuose vietose vis dar galima pagauti telefono ryšį, — ji spustelėjo man ranką. — Dar šimtas žingsnių ir mes būsime vietoje.
Aš nusekiau, nors vis dar buvau budri. Ten tikrai kažkas buvo. Buvau tuo tikra. Ne pelėda ir ne griaužikas. Ne kažkas medžiuose ir ne kažkas mažiukas. Kažkas sėlino paskui grobį.
Šiurpas perėjo mano kūnu. Grobis? Kodėl aš apie tai pagalvojau? Tai buvo tiesa, aš tą jaučiau. Kažkas stebėjo ir laukė. Bet ką būtent stebėjo? Ir laukė ko?
Kiek žingsnių dar liko? Keturiasdešimt? Kaip buvo kvaila išeiti niekam neprasitarus. Mano tėvai mane užmuštu, jei kada nors apie tai sužinotų. Aš pažadėjau elgtis atsakingai. Tai pirmas kartas, kai esu be jų ir įmotė man taip dažnai aiškino apie saugumą net sukeldama pykinimą.
Priekyje pastebėjau švytėjimą tarp lapų.
— Kas tai?
— Tai, ką tau ir norėjau parodyti.
Mes žengėme tarp medžių į proskyną, apšviestą laužu. Prieš man spėjant paklausti, grupė vaikų— kitų Šerpų— iššoko iš už medžių.
— Staigmena! — jie suriko. — Su Gimtadieniu!
Mano širdis beveik sustojo. Prispaudžiau ranką prie krūtinės ir prajukau, džiaugdamasi, kad nesijuokiu isteriškai.
—Mano gimtadienis ne šiandien.
— Juk jis rytoj, tiesa? — paklausė Konoras. Jis patraukė savo smėlio rudumo plaukus nuo kaktos atskleisdamas savo tamsiai mėlynas akis. Jis iškėlė riešą prieš save. Pažvelgė į sportinį laikrodį. — Už dešimties sekundžių, devynių, aštuonių…
Kiti prisijungė prie atgalinio skaičiavimo. Mačiau juos visus aiškiai, stovinčius priešais laužą. Netoli Konoro stovėjo Reifas, juodais tiesiais plaukais siekiančiais jam pečius ir tamsiai rudomis akimis, kurios panašėjo į juodas. Jis retai kalbėdavo. Buvau nustebusi, kad iš tiesų jis kartu skaičiuoja.
— Septynių, šešių…
Šalia jo stovėjo Britanė, kuri atrodė kaip jo sesuo dvynė. Jos plaukai krintantys ant pečių buvo juodi, o jos akys tamsiai mėlynos. Kai mes išėjome, jinai miegojo. Nors greičiausiai tik apsimetinėjo. Taip, tikrai mėgino mane apgauti. Jai ir pavyko. Bet kaip ji atsidūrė čia greičiau nei mes?
Čia buvo ir kitų šerpų, kurios esu mačiusi, bet nebendravusi. Ir tai reiškė man labai daug, kad jie atėjo čia.
— penkių, keturių…“
Mokykloje visada jaučiausi pašalietė. Mergaitė, kuri prarado savo tėvus. Įvaikintoji. Ta, kuri niekur nepriklausė. Džekas ir Teri Ašeriai mane priglaudė. Jie nebuvo nedori įtėviai ar panašiai, tik tiek, kad ne visada jie mane suprasdavo. Bet iš kitos pusės, kurie tėvai visiškai supranta savo vaikus?
— Trijų, dviejų, vienos. Su gimtadieniu!
Konoras perėjo i kitą laužo pusę ir pasilenkė. Ugnis paplito. Tada raketa šovė į dangų, sprogo ir švystelėjo raudona, balta, mėlyna ir žalia spalva.
Buvau beveik tikra, kad fejerverkai nacionaliniame miške buvo nelegalus dalykas. Bet buvau per daug laiminga, kad susirūpinčiau. Buvau laisva nuo tėviškų suvaržymų šią vasarą. Norėjau pagaliau išbandyti blogo elgesio ribas.
— Negaliu patikėti jog prisiminėt, — Aš buvau tokia susijaudinusi. Net mano keli draugai, kurie liko namuose, niekada nėra man surengę gimtadienio—staigmenos. Negalvojau, kad tai blogai, nes tikrieji mano tėvai mirė per mano gimtadienį. Visada šią dieną mano jausmai maišydavosi.
— Gimtadieniai svarbu, — Lindsė pasakė. — Ypatingai šitas. Septynioliktasis.
Britanė prinešė padėklą su septyniolika parduotuvėje pirktų keksiukų, kiekviename buvo įsmeigta po geltonai šviečiančią žvakutę.
— Aš labai mėgstu keksiukus. —Pasakiau. — Ypatingai pakuotėse, kuriuose yra pačių įvairiausių rūšių ir šių viduje, pripildyta kremo.
— Sugalvok norą ir užpūsk.
Giliai įkvėpiau, pasilenkiau, ir tada pamačiau jį.
Luką Vaildą.
Jis buvo atsirėmęs į medį, sukryžiavęs rankas, beveik pasislėpęs šešėliuose, lyg nenorėtų būti pastebėtas. Nustebau, kad taip ilgai jo nepastebėjau, jis turėjo tokią stiprią aurą. Jo akys tamsoje švytėjo sidabru. Ir kaip visada, jis mane intensyviai stebėjo.
Lukas mane gąsdino. Na geria, tai nėra visiška tiesa. Mane gąsdino tai, ką jaučiu jam. Tai buvo potraukis, kurio net pati negaliu paaiškinti. Buvau susižavėjusi ir anksčiau, bet tai ką jaučiau buvo žymiai stipriau už paprastą susižavėjimą. Tas jausmas buvo toks stiprus, kad beveik nepakeliamas. Na ir šiek tiek gėdingas, kadangi jis į tuos jausmus neatsakė. Jis netgi stengėsi išvengti kontakto su manimi. Stengiausi nuslėpti savo jausmus, bet kas kartą pažvelgus į jį, jie stengdavosi iškilti. Aš buvau tikra, kad jis pamatys mano akyse tą verdančią kovą.
Jo artumas privertė mano širdį daužytis ir džiūti burną. Taip norėjosi perbraukti per jo įvairiaspalvius plaukus. Kai pirmą kartą jį pamačiu, pagalvojau, kad neįpratus atspalvus ant jo plaukų meta butelys. Niekada nesu mačiusi kažko panašaus. Iš kitos pusės, nesu mačiusi kažko panašaus į jį. Jis toks rimtas. Jis buvo vienas iš mūsų gidų praeitą vasarą, bet jis su manim tik kelis kartus kalbėjo. Tačiau aš dažnai pastebiu jį mane stebint. Lyg jis lauktų…
— Nagi užpūsk tas žvakutes, — tarstelėjo Konoras.
Jo žodžiai grąžino mane į šią akimirką. Neapgalvojusi greitai sugalvojau norą ir vienu iškvėpimu užpūčiau visas žvakutes.
— Štai,— Britanė pratarė paduodama man keksiuką. — Atleisk, kad tai ne oficialus tortas, tačiau su jais lengviau gamtoje.
— Viskas puiku, — pasakiau vėl švytėdama ir dėkinga dėl išblaškymo. — Aš iš viso nieko nesitikėjau.
— Mes mėgstame staigmenas, — pasakė Lindsė. — Bet jūs galėjote atkeliauti čia šiek tiek tyliau Ji jus girdėjo. Vos visko nesugadinote.
Žaismingai pliaukštelėjau Lindsei per ranką.
—Tai šitai aš girdėjau? — Pajutau palengvėjimą, nors tuo pačiu metu jaučiau, kad tai netinkamas paaiškinimas.
— Na žinoma. Jie turėjo gulėti lovose prieš mums išeinant, kad tu nieko neįtartum. Ir turėjo pasiskubinti, kad spėtų viską paruošti prieš mums ateinant. Ir elgtis tyliai visą tai darant.
— Bet aš girdėjau kažką už mūsų, kelios sekundės prieš įžengiant čia.
— Ką būtent? — paklausė Lukas, pasitraukdamas nuo medžio.
Jo gilus balsas privertė sudrebėti iš malonumo. Tai buvo tik balsas, bet jis palietė mane taip, kaip dar nebuvau patyrusi su niekuo kitu. Absurdiški mano jausmai privertė mane susidrovėti. Nebuvau tokio tipo mergina kuri sužavėtu tokio įspūdingo ir tamsaus grožio vaikinus kaip Lukas. Jo sukoncentruotas dėmesys į mane nervino ir staiga pasijutau kvailai dėl savo susirūpinimo.
— Aš tikra, kad ten nieko nebuvo.
— Tai kodėl tai paminėjai?
— Tai ne aš. Lindsė tai pasakė.
Žinau, kad kiekviena normali mergina trokštų jo dėmesio. Tai kodėl tada jis priversdavo mane šitaip nervintis? Kodėl prarasdavau visus bendravimo įgūdžius, kai jis būdavo šalia?
— Nusiramink Lukai, — pasakė Konoras. — Tai greičiausiai buvome mes. Žinai, kaip būna, kai stengiesi kuo tyliau, tačiau tik sukeli dar daugiau triukšmo.
Lukas žiūrėjo ton pusėn, iš kurios mes pasirodėme. Man pasirodė, kad jis uosto orą. Jo šnervės išsiplėtė. Taip pat ir krūtinė kai įkvėpė oro.
— Gal aš turėčiau apsižvalgyti, kad įsitikinti.
Žinojau, kad jam devyniolika, bet man jis atrodė vyresnis, galbūt dar ir dėl to, kad buvo vyresnysis šerpa. Taip pat jis buvo vienas iš atsakingų už mūsų grupelę. Jeigu kažkas turėdavo problemų, galėdavo kreiptis į Luką. Aš greičiausiai leisčiausi suėsdama lokio, nei prašyčiau jo pagalbos. Nežinau, ar teisingai manau, bet man atrodo, kad jis gerbia tik tuos, kurie patys išsisprendžia savo problemas. Jaučiau kvailą poreikį įrodyti jam, kad aš tokia ir esu.
— Na dabar tu toks pats paranojiškai kaip ir Kaila, — tarė Lindsė. —Geriau griebk keksiuką ir prisėsk.
Tačiau Lukas net nesujudėjo. Jo žvilgsnis buvo sustingęs ties keliuku, kuriuo atėjome. Tai buvo keista, bet jaučiau, jeigu kažkas iš tiesų mus sekė, Lukas mus sugebėtų apginti. Jis tiesiog tuo spinduliavo. Greičiausiai tai ir buvo priežastis, dėl ko toks jaunas vaikinas gavo tiek valdžios ir atsakomybės. Jis taip drąsiai stovėjo, kad negalėjau atplėšti akių nuo jo, bet ir nenorėjau, kad susidarytų įspūdis, jog esu įsimylėjęs vaikas.
Rąstai buvo sutempti aplink laužavietę. Prisėdau ant vieno iš jų, ir vogčiomis stebėjau Luką. Jis buvo aukštas ir puikiai sudėtas. Nešiojo marškinėlius taip prigludusius ir išryškinančius jo raumenis, kaip antrą odą. Jaučiau nenugalimą poreikį glostyti jo plienines rankas ir pečius. Beviltiška. Aš darausi beviltiška. Jis niekada neparodė jog galėtu atsakyti į mano jausmus.
— Tai ką tavo tėvai padovanojo gimtadienio proga?— paklausė Britanė, taip sugrąžindama mano dėmesį.
Nors neatrodė, kad kažkas pastebėjo, jog mano mintys skrajoja. Svarbiausia Lukas nepastebėjo. Jis visada atrodė sunerimęs. Atrodo keista, kad jis iki šiol nepastebėjo mano susižavėjimo juo. Aišku, gal buvo ir visai gerai, kad jis man neskyrė tiesioginio dėmesio. Nebuvo nieko labiau gėdingo, kaip vienpusis įsimylėjimas.
— Visai vasarai aš atsiskyrusi nuo jų, — nusišypsojau.
— Jie neatrodė tokie blogi, kai mačiau juos praeitais metais, — tarstelėjo Lindsė.
— Tikrai ne blogi, — pritariau aš, išimdama žvakutę iš keksiuko ir įmesdama ją į laužą. — Jie tikrai šaunūs.
Bet jie nėra tikrieji mano tėvai. Vos tik suvokiau, ką pagalvojau, ėmiau save mintyse barti. Jie yra mano tėvai, nors ir ne tie, kurie davė man gyvenimą. Manau, kad einant čia aš jaučiau savo tikrųjų tėvų dvasias. Dieve, koks kvailas paaiškinimas. Niekada netikėjau ir nebūčiau patikėjusi jokiais paranormaliais ar antgamtiškais dalykais.
— Na tai, ką jie tau padovanojo?— užsispyrė Britanė.
— Visa reikalinga įrangą man keliauti po laukinį mišką.
— Ir jokios mašinos? — nusistebėjo Britanė.
— Jokios.
— Kaip apmaudu.
— Koks skirtumas? — paklausė Konoras. — Vis vieną mašinos neįleidžiamos į parką.
Britanė žvilgtelėjo į jį ir truktelėjo pečiais.
— Greičiausiai.
Kažką pastebėjau Britanės išraiškoje, kas privertė mane svarstyti, ar tik ji nėra įsižiūrėjusi į Konorą.
— Ar niekas nemanot, kad ta grupelė žmonių kuriuos rytoj vesime į mišką yra ganėtinai keisti?— paklausė Rafas.
Kelis minutes praeitą popietę mes buvome susitikę su daktaru Keinu, jo sūnumi ir keliais jo studentais. Mes turėsime juos palydėti į numatytą vietą miške. Ten juos ir paliksime kelioms savaites. Jie minėjo, jog jie tikisi aptikti vilkus.
— Kodėl keista? — Paklausiau.
— Na, dr. Keinas yra antropologas, — atsakė Rafas. — Tai kodėl jisai nori studijuoti vilkus?
— Vilkai tikrai yra įdomesni už žmones. — Prisijungė į pokalbį Lindsė. — Lukai, prisimeni tuos vilkų jauniklius, kuriuos radom, kol buvai išvažiavęs namo pavasario atostogoms?
— Taip.
Jis tikrai nedaugžodžiaudavo. Ir tai darė jį dar labiau intriguojantį, bet kartu ir bauginantį. Buvo sunku suprasti, ką jis iš tikro galvoja, ką galvoja apie mane.
— Jie buvo tokie mieli, — tęsė Lindsė, nesutrikdyta entuziazmo trūkumo iš Luko pusės. — Mes juos, visus tris priglaudėm iki kol jie tapo savarankiški ir galėjo patys išgyventi miške.
Visi likusieji šerpai jau čia dirbo mažiausiai metus. Aš kaip ir turėjau jaustis nepritapusia, bet šita grupė žmonių mane priėmė. Jie nebuvo tokie, kokie būna paaugliai mokyklose. Niekada nepritapdavau prie jų. Neesu lyderė, ar komandos šokėja. Nors iš tiesų nebuvau ir moksliukė. Nesu tikra, ar iš vis galėčiau save apibūdinti. Gal dėl to ir pritampu čia, nes mes visi panašūs. Visi esame gamtos mylėtojai.
Lukas išlindo iš už medžio.
—Mes turėtume jau grįžti.
— Tu tikras vakarėliu gadintojas,— nusiminusi tarė Lindsė.
— Jūs man rytoj padėkosite, kai reikės išvykti su aušra.
Visu pradėjo dūsauti, priminti apie rytojaus rytą. Vaikinai užgesino laužą ir įsijungė žibintuvėlius.
Padėkojau visiems.
— Buvo nuostabi gimtadienio staigmena.
— Gi ne kasdieną sukanka septyniolika, — tarstelėjo Lindsė —Mes tiesiog norėjome ypatingai tai pažymėti, kol dar nesame užsiėmę bandymu išgyventi.
Nusijuokiau, nes supratau, kad ji mane erzina.
—Nagi, juk nebus taip blogai.
— Keino kompanija nori leistis labai giliai į miškus, ten kur net mes dar nesame buvę. Ten sudėtinga teritorija. Bus tikras išbandymas, — Britanė atsakė.
— Nesijaudink, — bandė padrąsinti Lindsė. —Tu pasirodysi puikiai.
— Planuoju padaryti viską, ką galiu, kad taip būtų.
Grįžinėjome atgal į trobeles. Rafas rodė kelią, visi kiti šerpai buvo išsibarstę tarp manęs ir jo. Tik vienintelis Lukas ėjo už manęs. Vėl pasijaučiau stebima ir suvirpėjau.
— Kas nutiko? —paklausė Lukas.
Kaip jisai suprato, kad kažkas ne taip?
Žvilgtelėjau per petį, ir kvailai jaučiausi tardama tai garsiai:
— Tiesiog keistas pojūtis, kad mes čia ne vieni.
— Aš ir kažką pajutau, — tyliai sukuždėjo jis.
— Ar tai negalėtu būti tie vilkai, kuriuos išgelbėjote?
— Nemanau. Įėjimas į parką visai šalia civilizacijos. Pagrinde visi laukiniai padariau žymiai giliau miške.
Tai lygiai tas pats, ką Lindsė sakė dėl pumos, bet vis dėlto gyvūnai yra nenuspėjami. Visi nutilo, įtemptai klausydamiesi. Nykios žibintuvėliu švieselės skrodė tamsumas. Jaučiau, kad Lukas eina visai greta manęs. Nors ir negirdėjau jo žingsnių, nes jis vaikščiodavo labai tyliai, jaučiau jo artumą. Atrodė, kad jis liečia mane, nors taip ir nebuvo. Vienu metu jaučiausi ir susinervinu ir laiminga. Aš svarsčiau, ar jis laiko mane kuo nors kitu negu tik naujoke. Niekada nemačiau jokios užuominos, kad jam patinku iš romantiškosios pusės arba, kad jis norėtu geriau mane pažinti. Mes turime dabar akimirką pokalbiui, bet abu tylime.
Tolimame tako gale, tarp medžių, pradėjo matytis trobelių šviesos. Kiekvieno norinčio patekti į nacionalinį mišką pirmas sustojimas.
Džiaugiausi, kad visi pagreitino žingsnį. Pagaliau mes visi prasibrovėme iš miško tankmės prie trobelių.
Nervingai nusijuokiau.
— Prašau pasakykite, kad šerpai nedažnai ruošiasi į naktinius žygius.
— Beveik niekada, — Rafas tarė . — Bet aš irgi kažką ten pajutau.
— Jei ten buvo kažkas pavojingo, mes būtume buvę užpulti, — pasakė Konoras. — Greičiausiai ten buvo koks triušis ar panašiai.
— Kad ir kas ten buvo, jo jau nebėra, — pabrėžė Lukas, — o mes jau visi turėtume būti savo lovose.
Konoras su Rafu nužingsniavo į savo trobelę. Tik Lukas dvejojo. Pagaliau jis ištarė:
— Su gimtadieniu, Kaila.
— O, ačiū, — jo žodžiai nustebino beveik taip pat, kaip ir gimtadienio staigmena.
Jis atrodė taip, lyg norėtų dar kažką pasakyti, bet vietoj to susikišo rankas į kišenes, apsisuko ir nuėjo. Nelabai supratau, kas ką tik įvyko.
Mes su Lindse ir Britane nuėjom į savo trobelę. Kol ruošėmės miegoti, tariau:
— Negaliu patikėti, kad surengėte man staigmena.
— Gaila, kad nematei savo veido, — tarė Lindsė. — Tu buvai visiškai apstulbusi.
— Negaliu patikėti, jog sugebėjai viską išlaikyti paslaptyje.
Ji plačiau nusišypsojo.
— Patikėk manimi, lengva nebuvo.
Kai jau gulėjome lovoje išjungusios šviesas, Lindsė sušnabždėjo:
— Ei, Kaila? Koks buvo tavo noras?
Aš nuraudau.
—Jei kam nors pasakysiu, jis neišsipildys.
Nebuvau visiškai tikra, ar norėčiau, jog tas noras išsipildytų. Net nežinau, kaip aš iš vis sugalvojau tokį norą. Tie žodžiai mane persekiojo, dabar kai leidau sau sugalvoti tokį norą.
Aš norėčiau, kad Lukas mane pabučiuotu.