9 skyrius

Lindsė buvo teisi, mano naktinis budėjimas buvo kartu su Luku.
— Jeigu ne kaip jautiesi, galiu budėti vienas, — tarė Lukas, kai prisijungiau prie jo po to, kai Lindsė pažadino mane pasibaigus jos budėjimui.
— Ne, viskas puiku.
Jis kritiškai į mane pažvelgė.
— Na gerai, nesijaučiu puikiai, bet esu pajėgi budėti, labai neapsunkinant savęs.
Luko lūpų kampučiai pakilo. Tai buvo panašu į šypseną.
— Gal tau reikia kofeino prieš mums pradedant? Turiu šiek tiek kavos.
— O, būtų super.
Sėdėjome ant rąsto šalia laužo, Lukas padavė man puodelį kavos. Buvo vėsi naktis, laužo šiluma maloniai šildė. Lukas buvo pasirėmęs alkūnėmis ant kelių, šiek tiek palinkęs į priekį, akis nukreipęs į laikomą kavą. Žiūrėjau į jo profilį. Jis buvo velniškai gražus.
— Aš tave gąsdinu, tiesa? — paklausė jis tyliai.
Jeigu tuo metu būčiau gurkštelėjusi kavos, tai būčiau arba išspjovusi ją, arba paspringusi.
— Tu labai rimtas, — pripažinau.
Jis niūriai sukikeno.
— Taip, saugau šias laukymes . Ir kai žmonės tokie kaip profesorius su grupe čia atvyksta, nesu tikras, ar jie gerbia šias vietas taip kaip turėtų, — per petį jis žvilgtelėjo į mane. — Aš čia užaugau. Myliu šias vietoves. Ar ne taip pat jautiesi dėl Dalaso?
— Niekada nesijaučiau, jog ten priklausyčiau, — prisipažinau. — Aš visada jausdavausi kaip namie būdama miškuose.
— Taigi, mes turime šį tą bendro.
Buvo keista manyti, kad mus sieja kažkoks ryšys.
— Kokia tavo mokslų kryptis?
— Politikos mokslai.
Pakėliau antakius.
— Ką? Žadi eiti į politiką?
Jis ironiškai išsišiepė.
— Bandau pagerinti bendravimo įgūdžius.
Turėjau pripažinti, kad jis nėra iš tų žmonių kurie mėgsta paplepėti, bet kai dabar šnekamės, nejaučiu jokių bendravimo problemų. Faktas yra tas, kad aš visada lieku sužavėta po kiekvieno mūsų pokalbio. Buvo akivaizdu, kad jeigu jam kažkas rūpi, tai rūpi labai stipriai.
— Lindsė minėjo, kad tavo tėtis buvo svarbus šiai bendruomenei.
— Aha, jis buvo meras ir mokyklos tarybos narys, tad manau, jog natūralu, kad mane traukia politika. Jis visada iš manęs daug tikėjosi.
— Ar jis sužinojo, kad buvai sumušęs tą Devliną?
— Taip, ir jis nebuvo labai patenkintas. — Lukas papurtė galvą. — Tėvai. Kartais nesvarbu kaip tu stipriai stengiesi, jiems vis tiek niekaip negali įtikti.
— Gali nepasakot.
Minutę sėdėjome tyloje siurbčiodami kavą.
— Tavo plaukų spalva man primena lapę,kurią kažkada esu matęs, — jis tyliai pasakė.
— Ačiū. Tikriausiai. Tai buvo komplimentas, tiesa?
Jis sukikeno.
— Tikrai taip.
— Aš niekada laukinėje gamtoje nemačiau lapės.
— Galbūt aš tau parodysiu ją baigiantis vasarai.
— Būtu šaunu. — Tikrai taip maniau. Žymiai geriau nei vakarienė žvakių šviesoje, kur pagrindinis patiekalas pupelės iš skardinės. Bandydama tai įsivaizduoti pasijaučiau kalta, nes Meisonas tiesiog norėjo būti romantiškas. Keisčiausia tai, kad aš geriau rinkčiausi lapės ieškojimą miškuose, nei vakarienę prabangiausiame restorane. Turėjau pagalvoti Lukas mane supranta, jis tas vieninteli,s bet vietoj to sunkiai nurijau seiles ir pasistengiau pakeisti pokalbio temą, nes nemanau, kad Lukas iš tų žmonių, kurie žiūri į santykius nerimtai. Vis dar nešiojausi su savimi per daug emocinio bagažo, kad galėčiau kažkam įsipareigoti.

— Tai tu rimtai manai, jog Devilas nupjovė tą virvę?— paklausiau.
Jeigu mano staigus temos pakeitimas jį ir nustebimo, jis to neparodė.
— Tai vienintelis logiškas paaiškinimas.
— Matai, man tai atrodo nelogiška. Na ir kas, vaikinas buvo atleistas. Dabar gyvena sau toliau.
— Jis nežada taip visko palikti, bent jau iki kol atsilygins man. Kadangi aš buvau išvykęs mokytis, jam reikėjo palaukti. Šie miškai, šios vietos… jis tikrai norės atsikeršyti man čia.
— Kerštas? Tik dėl to, kad išspardei jam užpakalį? Tai šiek tiek per ekstremalu.
Jis šiurkščiai nusijuokė.
— Ekstremalu? Tai ir yra Devlinas. Kartais pagalvoju, jog jis psichopatas.
— Bet ką jis pasiekė nupjaudamas virvę, be to kad visus įbaugino?
— Jam tai neblogas motyvas, sukurti chaosą.
— Ar manai, kad dr. Keinas su grupe bus saugūs, kai mes juos paliksime?
— Taip. Devlinas nori sudirbti mane. Jis jų neskriaus.
— Atrodo, kad labai gerai jį pažįsti.
Jis pažvelgė į mane savo sidabriniu žvilgsniu.
— Turėčiau. Jis mano brolis.
Pasijaučiau lyg gavusi smūgį į paširdžius. Greičiausiai mano patirtas šokas atsispindėjo veide, nes Lukas pakilo, išpylė likusią kavą į laužą ir nuėjo. Pagalvojau, jog jis ketina pranykti miške, bet jis sustojo toje vietoje, kur prieš tai stovėjo budėdami Rafas ir Britanė.
Taigi, jis susimušė su savo broliu ir pasiekė, jog jis būtų atleistas, atskleidė jo netinkamą elgesį. Padėjau puodelį, pakilau ir nuėjau prie jo. Paliečiau jo ranką.
— Turėjo būti sunku neužmerkti akių prieš jo darbelius.
Jis nuleido galvą ir greit papurtė.
— Atrodo, jog jis buvo kaip Anakinas Skaiwakeris*, bet tada perėjo į tamsiąją pusę ar kažkas panašaus. Jis pastoviai išdarinėjo visokias nesąmones. Jis pažįsta šiuos miškus taip pat gerai kaip ir aš. Jis galėtų juose pasislėpti, išgyventi niekam taip ir nesužinant, jog jis čia.
—Jo blogi poelgiai nėra tavo atsakomybė.— Pasijaučiau kaip daktaras Filas.
—Aš stojau akis į akį prieš jį. Pažeminau jį. — Lukas palietė mano skruostą. Jo pirštai buvo šilti. Jo akys patamsėjo, pasidarė kaip alavinio atspalvio. —Aš tikrai tau norėčiau parodyti lapę, bet dabar pagrindinis mano darbas saugiai palydėti dr. Keino grupę, o tada turiu surasti Devliną ir susitvarkyti su juo. Turiu susikoncentruoti ties tuo. —Jis nuleido ranką. Man atrodė, jog jis jaučiasi nesmagiai, lyg norėtų dar daug ką pasakyti, bet jaučia, jog tam dar per anksti.
—Greičiausiai tau reikėtų stoti į sargybą ana ten, — tarė jis, rodydamas į priešingą stovyklos kampą.
—Aišku, gerai.
Mane apėmė baisus nusivylimas girdint jo paliepimą. Žygiuodama į tą vietą aš nusprendžiau, jog tai, ką jaučiu Lukui, yra laikinas dalykas. Į mane kreipia dėmesį Meisonas. Visada buvau vieno vaikino panelė.
Su Meisonu jaučiausi saugiai, o Lukas kovojo su savo demonais. Galbūt, kai jis išspręs problemas su savo broliu, atras laiko ir man.
O galbūt tas potraukis, kurį dabar jaučiu Lukui, nutrūks taip kaip ta virvė.
Žinoma, Kaila Medison. Daktaras Brendonas klydo. Tau nereikia susidurti su savo baimėmis, tau reikia susidurti su realybe.
Nuo tada kai mirė tavo tėvai, tu visus savo jausmus uždarei viduje. Lukas tave gąsdina todėl, kad su juo tu vėl jauti.
O kai tu jauti, tu gali būti įskaudinta.
Aš nenoriu būti įskaudinta, o su Meisonu taip nenutiktų.